Ilga liga prasidėjo daugiau nei prieš trejus metus. Per pastaruosius pusantrų metų jo sveikata labai pablogėjo, įskaitant atminties praradimą. Nepaisant to, išskyrus vieną atsigulimą į ligoninę po nukritimo, jis iki galo liko namuose Taizé kaimelyje, į bendruomenės pamaldas vežimėlyje pasikeisdami jį atveždavo broliai.
Ian Williamson gimęs 1939 m. augo Škotijos Danfermlino mieste. 1960 m. pabaigęs studijas Edinburgo universitete, ruošdamasis būti Škotijos bažnyčios pastoriumi, teologijos studijas tęsė New College. Dvejus metus stažavosi Edinburgo priemiesčio Corstorphine Craigsbank parapijoje. Po to dvejus metus buvo Dundee parapijos pastoriaus padėjėju. Būtent čia, jau galvodamas apie prisijungimą prie Taizé bendruomenės, sutinkant broliui Roger, buvo įšventintas pastoriumi. Nuo 1963 m. buvo Ionos bendruomenės nereziduojančiu nariu.
1965 m. prisijungęs prie Taizé bendruomenės, pasivadino Thomas vardu, o per 1969 m. Velykas davė amžinuosius įžadus. Iš pradžių jis buvo atsakingas už jaunų žmonių, atvykstančių tylos savaitei, priėmimą, vėliau – brolių grupės, atsakingos už Jaunimo tarybos parengimą, narys.
Bendruomenei vis didėjant, brolis Roger 1973 m. paprašė jo padėti organizuoti brolių gyvenimą ir darbą, taip pat palaikyti ryšį su broliais, gyvenančiais mažose brolijose įvairiose pasaulio vietose. Jis taip pat globojo jaunus savanorius, ypač azijiečius, atvykstančius ant kalvos. Atsiradus internetui, būtent jis pradžioje buvo atsakingas už svetainės turinį ir Taizé naujienų rašymą, vėliau šią užduotį perdavė jaunesniems broliams.
Po brolio Roger mirties, brolis Alois ir toliau galėjo remtis jo darbu, kiek jam leido silpstančios jėgos.
Brolio Alois malda
Visų žmonių Dieve, pavedame tau mūsų brolį Thomas, dabar tu jį priimi į gyvenimo pilnatvę. Dėkojame tau už jo buvimą tarp mūsų. Su mumis, savo broliais, jis kovojo gerą tikėjimo kovą, baigė savo gyvenimo kelią, ir šiandien tu jį įvesi į amžinąjį gyvenimą.
Jis buvo pasirengęs pastoracinei tarnybai Škotijos bažnyčioje, bet tu jį pašaukei palikti savo šalį ir prisijungti prie mūsų bendruomenės. Kaip brolis, jis lydėjo ir palaikė visus jam patikėtus, tiek jaunus, tiek senus.
Buvimas vieninteliu sūnumi ir mamos dar vaikystėje netektis suformavo vienišumo temperamentą. Bet tuo pačiu, tu į jo širdį įdėjai dovanas, būtinas prisidėti prie mūsų bendro gyvenimo, kaip jis tai darė, kūrimo. Su ištikimybe ir nesavanaudiškumu jis palaikė ir dirbo broliui Roger, kuris jo prašė padėti broliams eiti vienybėje.
Paguodos Šventoji Dvasia, tu buvai su juo padėdama pakelti keleto metų ligą ir jos nulemtą savarankiškumo netektį.
Meilės Dieve, garbiname tave už mūsų brolio Thomas gyvenimą, kartu su juo mes taip pat norėtume iki galo kovoti gražią tikėjimo kovą.
