TAIZÉ

Tikėjimas

Kaip Naujasis Testamentas kalba apie tikėjimą?

 

Naujajame Testamente tikėjimas pirmiausia įgauna veiksmo pavidalą. Tai konkretus žmogaus „atėjimo pas Jėzų“ žingsnis. Galbūt net galima pasakyti, kad prieš būdamas „judesiu link“ esmingiau jis yra troškulys, troškimas: „Jei kas trokšta, teateina pas mane ir tegu geria. Kas mane tiki“ (Jono 7, 37). Jei šiame tekste šv. Jonas sulygina „troškimą“ ir „tikėjimą“ (plg. 6, 35), jis žino, kad „atėjimas pas Jėzų“ iš esmės priklauso nuo slaptos traukos, kuria Tėvas jau paveikė žmogaus širdį (6, 44).

Taigi tikėjimas pirmiausia liečia ne tam tikras tiesas ar ateities pažadus, ir net ne įžvalgas apie transcendentinio Dievo būtį. Jis prasideda nuo „ėjimo link“ Jėzaus asmens, ir tas „ėjimas“ dažnai kyla iš troškulio. Slapčia širdyje kažkas jau vyksta. Ji jau traukiama. Su įsikūnijimu, su Jėzaus kaip žmogaus buvimu tikėjimas iš pradžių įgauna labai paprastą pavidalą: troškimas pats savaime gali turėti savyje tikėjimo pradžią; judesys jau reiškia kelio pradžią.

Kai Jėzus fiziškai nėra su savo mokiniais, judesys jo link nereiškia vietos pakeitimo – ėjimo, sekimo paskui jį, – kaip buvo prieš prisikėlimą. Kas jį tiki, žengia konkretų žingsnį, bet tai reiškia atsiduoti jam, atiduoti jam save ir palikti jam vietos. Taigi tikėjimo paradoksas tampa dar akivaizdesnis: praktiškai tai nieko ir yra tai, kas reiškia daugiau nei bet kas kita. Tai nuolat atverti jam savo širdies duris, sykiu žinant, kad jis jau viduje.

Ar yra kas skurdesnio ar abejotinesnio, kaip tai: atverti duris kam nors, kas jau viduje? Kristus gyvena manyje ne kaip pašalietis, norintis užimti mano vietą. Jis yra kaip tas, kuris myli mane, stojo į mano vietą, kuris per savo meilę mano gilumoje yra labiau aš kaip aš pats. Vis dėlto man reikia nuolat atverti jam duris, nes tarp jo ir manęs viskas lieka asmeniška; niekas nevyksta be manęs, automatiškai. Visa kas yra gyvas santykis.

Šventasis Paulius, beje, vartoja įdomų pasakymą: „Kristaus tikėjimas“ (pvz. Filipiečiams 3, 9). Taigi tai reiškia ne tik tikėjimą Kristumi ar tikėjimą į jį, arba pripažįstant, kas yra Kristus, arba atsiduodant jam. Tai daugiau: tikėjimas ateina jo kaip dovana; tai Kristaus tikėjimas ir aš jį priimu kaip tai, kas mane vienija su juo ir įgalina gyventi kaip jis. Mano dalis tikėjime vėl atrodo kaip beveik niekas. Ir vis dėlto su tikėjimu man duodama viskas. Šis „beveik niekas“ lemia visą mano gyvenseną.

Brolis François

Atnaujinta: 2007 m. spalio 12 d.