Prieš dvejus metus, pavasarį, išgirdome klausimą: „Ar galėtumėte paruošti ir nuvežti jaunimo grupę į Taizé?“ Tada ir pagalvojome: „Ar galėtume? Ar sugebėtume? Ir koks turi būti grupės vadovas? O geras vadovas?“
Nors Taizé prieš tai teko lankytis, tačiau tik kaip vienos iš važiuojančių grupių nariams, o apie tokios piligriminės kelionės organizavimą net nekilo minčių. Tačiau buvo žmonių, tikinčių, kad galėtume tai padaryti... Taigi padrąsinti šių žmonių ir vedami bendrystės, noro dalintis jausmo išdrįsome pabandyti.
Pasiruošimo susitikimai
Jau anksčiau buvome girdėję, kad „kelionė į Taizé prasideda ne tada, kai visi susėda į autobusą, o jau susirinkus pirmąjį kartą“. Taigi grupės susitikimus organizuodavome kiekvieną savaitę, kartu melsdavomės, o po to diskutuodavome. Norėjome, kad keliaujantieji kuo geriau pažintų vienas kitą ir, kas aktualiausia buvo į tokią kelionę susiruošusiems pirmą kartą, kuo daugiau sužinotų apie Taizé ir brolius. Taip pat kalbėjomės, kuo piligriminė kelionė skiriasi nuo turistinės ir kodėl žmonės apskritai važiuoja į Taizé.
Antrąją susitikimo dalį susiskirstydavome į nedideles pasidalinimo grupeles ir nagrinėdavome šv. Rašto ištraukas, diskutuodavome iš anksto paruoštais klausimais bei dalindavomės savo asmenine patirtimi, mintimis. Tokių susitikimų metu ne tik geriau pažinome vieni kitus, bet ir kaip vadovai matėme savo grupę, pastebėjome savo klaidas, o geriau pažindami kiekvieną keliaujantįjį, galėjome laisviau bendrauti.
Baimė
Bet net ir po visų susitikimų, kurių buvo apie dešimt, į autobusą sėdome jausdami lengvą baimę ir nerimą. Tačiau nejausti jokio jaudulio tikriausiai irgi nėra gerai. Mes tiesiog norėjome, kad kelionė vyktų sklandžiai ir kad kiekvienas grupės žmogus jaustųsi gerai. O juk visi žmonės labai skirtingi – amžiumi, požiūriu, patirtimi... Tačiau visus vienija noras ieškoti ir atrasti.
Būdami Taizé
Būdami Taizé, kasdien prieš vakarines pamaldas visa grupė rinkdavomės aptarti dienos, pasidalinti įspūdžiais, džiaugsmais bei iškilusiomis problemomis. Tokie susitikimai suteikia bendrumo jausmo, o vadovai turi galimybę pajausti grupės nuotaiką ir, jei reikia, padėti išspręsti kilusius sunkumus. Taip pat tokiuose susirinkimuose visada pastebi, kaip keičiasi žmonės, kaip atranda kažką naujo, kaip kasdien tampa vis atviresni. Ir tada grupės vadovas tampa ne tik žmogumi, organizuojančiu kelionę, bet ir bičiuliu, žmogumi, su kuriuo galima atvirai pasikalbėti.
Praėjusią vasarą vėl kartu ruošėme grupę ir šį kartą nors jaudulio ir buvo mažiau nei pirmąjį kartą, tačiau noras, kad žmonės pajaustų, kas tai yra piligriminė kelionė, tikrai nebuvo mažesnis. Taip pat abu kartus mums daug davė tai, kad už grupę atsakingi buvome du žmonės. Juk pakalbėjus ir pasitarus daug lengviau spręsti iškilusius nesklandumus, o taip pat gera dalintis maloniais pastebėjimais.
Po Taizé
Taigi piligriminė kelionė prasideda jau per pirmąjį susitikimą, bet nesibaigia vos išlipus iš autobuso. Ji tęsiasi tol, kol žmogus ieško... Daugelis pabuvojusiųjų Taizé ir grįžę gyvena „taizietiška“ dvasia, todėl norisi, kad kiekvienas ten važiuojantis atrastų kažką svarbaus sau.
O būti grupės vadovu – tai bendrystė ir dalinimasis. Nes vadovas ne tik organizuoja kelionę, rūpinasi kiekvienu žmogumi, bet taip pat yra ir tos grupės narys ir gauna daug iš keliaujančiųjų drauge. Labai daug. Ir tai yra lyg dovana.