2008 m. lapkričio 26 – 30 d., septyni tūkstančiai jaunuolių iš įvairių Kenijos regionų, kitų Afrikos šalių ir kitų žemynų buvo susirinkę Nairobyje. Tai buvo antrasis tarptautinis susitikimas, kurį Afrikoje surengė Taizé bendruomenė; pirmasis įvyko 1995 m. Johanesburge, Pietų Afrikoje. Į šį Pasitikėjimo piligrimystės žemėje etapą Nairobyje įsijungė daugiau kaip aštuoniasdešimt įvairių Bažnyčių parapijų. Susitikimo tikslas buvo padėti kurti broliškesnius santykius ir atsikratyti klaidingų stereotipų, kurie išlieka gajūs dėl kontaktų tarp tautų stokos ir istorijos žaizdų.Taizé bendruomenei Afrikos žemyne jau penkiasdešimt penkerius metus atstovauja nedidelės brolių grupės, gyvenančios tarp neturtingiausiųjų. Per tuos metus broliai yra gyvenę Alžyre, Dramblio Kaulo Krante, Nigeryje, Ruandoje ir Kenijoje. Jau 16 metų keletas brolių gyvena Senegale, Dakaro kvartale, kur dauguma gyventojų yra musulmonai.Desmondas Tutu, Keiptauno (Pietų Afrika) anglikonų arkivyskupas emeritas, rašė:„Afrika yra vieta, kur nukryžiavimas ir prisikėlimas įgauna giliausią prasmę. Pasitikėjimo ir susitaikinimo kūrimas čia yra nuolatinė kasdienė tikrovė... Mes visi esame Dievo vaikai, Kristuje nėra ruandiečio ar kongiečio, burundiečio ar kenijiečio, nigeriečio ar pietų afrikiečio: mes visi esame viena Kristuje Jėzuje. Žinau, jog tai yra žinia, kurią skelbia ir Taizé bendruomenė, ir kad ji solidarizuojasi su mumis, kai mes stengiamės šią žinią skelbti Pietų Afrikoje, visame Afrikos žemyne ir likusiame pasaulyje, visur, kur „atėjūno baimę“ vis dar reikia paversti draugyste, susitaikinimu ir pasitikėjimu“.Afrikoje įvairūs išmėginimai nesunaikina orumo jausmo, kuris ypač aiškiai juntamas neturtingiausiųjų tarpe. Gyvenimo sunkumai neatima džiaugsmo, rimtumas neišstumia šokio. Yra daugybė nevilčiai nepasiduodančių žmonių. Dažnai pirmose linijose atsiduria moterys, kurios išradingai ir ištvermingai imasi gausybės darbų šeimoje ir visuomenėje.Matydami žemyną draskančią nesantaiką, daugelis drąsiai siekia susitaikinimo ir nuraminimo. Krikščionims reikia laikytis šios vilties: krikšto Kristuje ryšys yra stipresnis už susiskaldymus. Kai kurie Afrikos krikščionys už šį įsitikinimą sumokėjo gyvybe.Šis „Laiškas iš Kenijos“, kurį brolis Alois parašė 2009 metams, buvo paskelbtas per Europos jaunimo susitikimą 2008 m. gruodžio pabaigoje vykusį Briuselyje, kur dalyvavo apie 40 000 jaunų žmonių.
Visur pasaulyje visuomenė ir jos elgesys greitai kinta. Gausėja nuostabių plėtros galimybių, bet atsiranda ir nestabilumų, kyla vis didėjantis nerimas dėl ateities. [1]
Kad technikos ir ekonomikos progresas žengtų koja kojon su humaniškumo plitimu, būtina ieškoti gilesnės būties prasmės. Susiduriant su daugelio nuovargiu ir beviltiškumu kyla klausimas: iš kokio šaltinio mes semiame gyvybę?
Dar daug amžių prieš Kristų pranašas Izaijas jau nurodė vieną šaltinį rašydamas: „Tie, kurie pasitiki Viešpačiu, atgaus jėgas, pakils tarsi arų sparnais, – nepavargs bėgdami, nepails eidami“. [2]
Šiandien nerandančių šio šaltinio yra daugiau nei kada nors anksčiau. Netgi Dievo vardas būna apsunkintas nesusipratimų arba visai pamirštamas. Ar yra ryšys tarp silpstančio tikėjimo ir gyvenimo džiaugsmo praradimo?
Kaip atverti savyje tą šaltinį? Argi ne mūsų atidumas Dievo artumui ateina mums į pagalbą? Štai iš kur galime semtis vilties ir džiaugsmo.
Tada šaltinis vėl ima trykšti, ir mūsų gyvenimas įgauna prasmę. Mes gebame prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą: priimti jį kaip dovaną ir savo ruožtu atiduoti jį tiems, kurie mums pavesti.
Net turint visai mažą tikėjimą, gyvenime įvyksta kardinalus posūkis: mes nebegyvename susitelkę į save. Atverdami Dievui savo širdies duris, mes paruošiame jam kelią ateiti pas daugelį kitų.
Prisiimti atsakomybę už savo būtį
Iš tiesų, Dievas yra kiekviename žmoguje, nesvarbu, ar žmogus tikintis, ar ne. Pirmuosiuose Biblijos puslapiuose labai poetiškai aprašoma dovana, kurią Dievas dovanojo kvėpdamas gyvybę kiekvienam žmogui. [3]
Savo gyvenimu žemėje Jėzus atskleidė begalinę Dievo meilę kiekvienam žmogui. Atiduodamas save iki galo, jis į pačias žmogaus esybės gelmes įrašė Dievo „taip“. [4] Po Kristaus Prisikėlimo mes nebegalime nusivilti nei pasauliu, nei savimi.
Nuo tada Dievo dvelksmas, Šventoji Dvasia, mums duotas visam laikui. [5] Per savo Dvasią, kuri gyvena mūsų širdyse, Dievas taria „taip“ tam, kas mes esame. Mes nenuilstame klausytis šių pranašo Izaijo žodžių: „Viešpats tavimi žavisi, už jo yra ištekėjusi tavoji šalis“. [6]
Taigi susitaikykime su tuo, kas esame ir kuo nesame, netgi prisiimkime atsakomybę už tai, ko nepasirinkome, bet kas vis dėlto yra mūsų gyvenimo dalis. [7] Išdrįskime kurti net remdamiesi tuo, kas netobula. Ir mes rasime laisvę. Net apkrauti naštomis, savo gyvenimą priimsime kaip dovaną, o kiekvieną dieną – kaip Dievo šiandieną. [8]
Vedami eiti toliau
Dievas yra mumyse, bet jis taip pat eina mums priešaky. [9] Jis mus priima tokius, kokie esame, bet ir skatina mus pranokti pačius save. Kartais jis sudrumsčia mūsų būtį, sujaukia mūsų planus ir užmojus. [10] Jėzaus gyvenimas skatina mus įžengti į šią perspektyvą.
Jėzus leidosi vedamas Šventosios Dvasios. Jis visą laiką atsižvelgdavo į nematomą Dievo, savo Tėvo, artumą. Čia glūdi jo laisvės, paskatinusios iš meilės atiduoti gyvybę, pagrindas. Jame santykis su Dievu ir laisvė niekad neprieštaravo vienas kitam, bet abipusiškai vienas kitą stiprino. [11]
Mumyse visuose glūdi absoliuto, į kurį linkstame visa savo esybe, kūnu, siela, protu, troškimas. Meilės troškulys dega kiekviename, nuo kūdikio iki senelio. Net didžiausias žmogiškas intymumas negali visiškai jo numalšinti.
Šiuos troškimus mes dažnai suprantame kaip stygių ar tuštumą. Kartais dėl jų mums gresia išsibarstymas. Bet toli gražu nebūdami anomalija, jie sudaro mūsų asmenybės dalį. Troškimai yra dovana, juose jau yra Dievo kvietimas atsiverti.
Taigi, kiekvienas kviečiamas paklausti savęs: kokių žingsnių pirmyn iš manęs reikalaujama dabar? Nebūtinai tai reiškia „padaryti daugiau“. Veikiau esame kviečiami daugiau mylėti. O kadangi meilei pasireikšti reikia visos mūsų esybės, mes patys nedelsdami nė minutės turime ieškoti būdų, kaip būti atidiems savo artimui.
Kad ir kiek nedaug galime padaryti, mes turime tai padaryti
Padėti vieni kitiems gilinti savo tikėjimą
Pernelyg daug jaunuolių savo vidinėje kelionėje jaučiasi vieniši. Dviese ar trise jau galime vienas kitam padėti, dalintis ir kartu melstis, net su tais, kurie sakosi, jog jiems artimesnė abejonė negu tikėjimas. [12]
Toks dalijimasis tampa daug naudingesniu, jei yra integruotas į vietos Bažnyčią. [13] Tai bendruomenių bendruomenė, kur susitinka visos kartos ir kur vieni kitų nesirenka.
Bažnyčia – Dievo šeima: ta bendrystė, kuri mus ištraukia iš izoliacijos. Čia mes esame priimti, čia mūsų būčiai Dievo ištartas „taip“ tampa tikrove, čia randame nepamainomą Dievo paguodą. [14]
O kad parapijos ir jaunimo grupės pirmiausia būtų širdies gerumo ir pasitikėjimo, svetingumo vietos, kur esame dėmesingi silpniausiems!
Įveikti mūsų visuomenės susiskaldymą
Jei norime dalyvauti vieningesnės žmonijos šeimos kūrime, ar vienas iš neatidėliotinų reikalų nėra žiūrėti į pasaulį „iš apačios“? [15] Šitoks požiūris reiškia didelį gyvenimo paprastumą.
Mūsų dienomis ryšiai ir komunikacijos yra labai ištobulėję, bet visuomenė išlieka labai susiskaldžiusi. Nepaliaujamai didėja abipusio abejingumo grėsmė. Įveikime visas mus skiriančias kliūtis! Eikime pas tuos, kurie kenčia! Aplankykime tuos, kurie apleisti, su kuriais blogai elgiamasi! Pagalvokime apie imigrantus, kurie yra taip arti, bet dažnai lieka tokie tolimi! [16] Ten, kur žmonės kenčia, įgyvendinama vis daugiau konkrečių projektų, kurie tampa vilties ženklu.
Norint kovoti su neteisybe, su konfliktų grėsme ir skatinti dalinimąsi materialinėmis gėrybėmis, būtina įgyti kompetencijos. Ištvermė studijose ar siekiant profesinio tobulėjimo irgi gali būti paslauga kitiems.
Pasitaiko į akis krintančio skurdo ar piktinančių neteisybės atvejų, bet būna ir ne tokių akivaizdžių vargo formų. Viena iš jų – vienatvė. [17]
Prietarai ir nesupratimas kartais perduodami iš kartos į kartą ir gali išprovokuoti prievartos aktus. Be to, būna iš pažiūros švelnių prievartos formų, bet jos žeidžia ir žemina. Patyčios yra viena iš jų. [18]
Kur bebūtume, vieni ar drauge su kitais, ieškokime, kokių praktinių veiksmų galime imtis vargo situacijose. Taip atrasime Kristaus artumą net ten, kur nesitikėjome. Prisikėlęs jis yra čia, tarp žmonių. Jis eina pirma mūsų atjautos keliu. Ir per Šventąją Dvasią jau dabar atnaujina žemės veidą.