Viešpaties baimė

Kokį ryšį su Dievu turi žodžiai „bijoti Dievo“?

Įvairūs žodžiai išreiškia mūsų santykį su Dievu. Mes galime tikėti Dievą, mylėti jį ir jam tarnauti. Kartais girdime žodžius bijoti Dievo. Nors Biblijoje šis apibūdinimas dažnai kartojamas, sunku jį suprasti, todėl verta atidžiau perskaityti kelis tekstus, kad geriau suprastume jo prasmę.

Pirmiausia – baimė yra visų religijų fonas. Dieviškumo pasireiškimai kelia stiprias emocijas, kartais net paniką ir siaubą. Jie ir žavi, ir gąsdina. Susitikimas su netikėta Dievo tikrove neįmanomas be sukrėtimo. Taip buvo nuo Dievo pasirodymo ant Sinajaus kalno iki pat pirmojo Velykų ryto: atėjusios prie kapo moterys buvo „persigandusios“ (Mk 16, 8). Bet Biblijoje beveik visais atvejais tuoj pat po emocijų, kurias sukelia dieviškumo pasireiškimas, nuskamba žodžiai: „Nebijokite“. Religinė ar pagarbi baimė pati savaime nėra vertinga. Ji neturi tęstis, bet užleisti vietą pasitikėjimui.

Kituose kontekstuose Dievo baimė yra patvari ir nelaikina tikrovė: „Pagarbi Dievo baimė tyra; ji amžinai ištikima“ (Ps 19, 10). Šios nekintančios baimės paaiškinimo reikia ieškoti ne religiniame jausme, o tuometinėje politinėje kalboje. Apsaugos sutartys numatė, kad besinaudojantys apsauga turi bijoti ir ištikimai tarnauti gynėjui. Dievo sandoroje arba sutartyje su Izraeliu tie patys žodžiai išreiškia ištikimą atsidavimą Dievui. „O dabar, Izraeli, ko gi reikalauja iš tavęs Viešpats, tavo Dievas? Vien pagarbiai bijoti Viešpaties, savo Dievo, eiti visais jo keliais, mylėti jį, tarnauti Viešpačiui, savo Dievui, visa savo širdimi ir visa siela“ (Įst 10, 12). Bijoti Dievo, jį mylėti ir jam tarnauti čia yra sinonimai. Dievo baimė nebėra emocija, o tvirta ištikimybės sandorai nuostata.

Psalmėse bijo Dievo tie, „kurie laikosi jo Sandoros ir nepamiršta ištikimai vykdyti jo įsakymų“ (Ps 103, 18). „Pagarbiai bijantys Dievo“ sudaro „didžiąją sueigą“ ištikimųjų, susirinkusių Šventykloje šlovinti Dievo (Ps 22, 26). Šiame kontekste Viešpaties baimė maždaug atitinka tai, ką vadintume religine praktika. Todėl jos galima mokyti: „Ateikite, vaikai, klausykitės manęs; aš mokysiu jus pagarbios Viešpaties baimės“ (Ps 34, 12). „Mokyti pagarbios Viešpaties baimės“ visai nereiškia žadinti baimes, o veikiau mokyti maldų ir įsakymų, įvesti į pasitikėjimo Dievu gyvenimą. „Jūs, pagarbiai bijantys Viešpaties, pasitikėkite juo“ (Sir 2, 8).

Supratę, kaip Biblijoje vartojamas žodis bijoti, daugeliu atvejų galime jį versti žodžiu šlovinti arba mylėti, o Viešpaties baimę – ištikimybe.

Ar mums dar gali ką nors reikšti Dievo baimė?

Dažnai nenoras kalbėti apie Dievo baimę, be abejo, pagrįstas tuo, jog baimės sąvoka painioja faktą, kad Dievas yra meilė. Vengiant šio nesusipratimo, pasitelkiami kiti žodžiai. Bet abiejuose Testamentuose esama vietų, kur Dievo baimė yra esminė sunkiai pakeičiama sąvoka.

Pasak pranašo Izaijo, Dievo baimė pašalina žmonių baimę. „Šitaip man kalbėjo Viešpats, paėmęs mane už rankos ir įspėdamas nesielgti, kaip elgiasi ši tauta: ‘Nevadinkite suokalbiu viso to, ką ši tauta vadina suokalbiu, nebijokite to, ko ji bijo, ir nenuogąstaukite. Tik Galybių Viešpatį laikykite šventu, nes jis – jūsų baimė ir nuogąstavimas’“ (8, 11-13). Akivaizdu, kad Izaijas reikalauja drąsos ir pasitikėjimo, bet tą pasitikėjimą jis vadina baime ir nuogąstavimu! Tai ne tik retorinis posakis. Izaijas žino, kad baimė yra nekontroliuojama. Tad jis tarsi sako: „Jūs nesugebate nebijoti. Na, tada bijokite Dievo! Sutelkite į Dievą visą energiją, kuri įkvepia jūsų baimę“. Šią Dievo baimę, kuri suima į save visas kitas baimes, nėra lengva apibrėžti, bet ji tikrai yra didelės vidinės laisvės šaltinis.

Kiek toliau Izaijo knygoje Viešpaties baimė yra Mesijo charizma: „Ant jo ilsėsis Viešpaties dvasia: išminties ir įžvalgos dvasia, patarimo ir narsumo dvasia, pažinimo ir Viešpaties baimės dvasia“ (Iz 11, 2). Viešpaties baimė – Šventosios Dvasios dovana, visai kaip ir išmintis bei narsa! Šią dovaną galima dar vadinti nuolankumu. Bijoti Viešpaties reiškia pripažinti Dievą esant visokio gėrio šaltiniu. Ši aiškumo nuostata buvo Jėzaus gyvenimo centre: „Nieko nedarau iš savęs... Manyje esantis Tėvas daro savuosius darbus“ (Jn 8, 28 ir 14, 10).

Apaštalas Paulius rašė: „Darbuokitės savo išganymui su baime ir drebėdami, nes Dievas iš savo palankumo skatina jus ir trokšti, ir veikti“ (Fil 2, 12-13). Kadangi Paulius teigia, kad išganymas ateina iš tikėjimo, „darbavimasis savo išganymui su baime ir drebant“ turi būti tikėjimo aspektas. Tikėjimas nėra lengvai pasiekiamas įsitikinimas, bet „drebantis“ pasitikėjimas – gyvas, nustebęs, budrus pasitikėjimas. Mūsų išganymas yra stebuklas, kurį Dievas atlieka mumyse, ir todėl jis reikalauja viso mūsų dėmesio. „Darbuotis savo išganymui su baime ir drebant“ reiškia įsisąmoninti, jog kiekviena akimirka yra susitikimas su Dievu, nes kiekvieną akimirką Dievas veikia mumyse.

„Pagarbiai Viešpaties bijantys, šlovinkite jį! Visi Jokūbo palikuonys, garbinkite jį! Visi Izraelio vaikai, drebėkite prieš jį!“ (Ps 22, 24). Veiksmažodžių seka stebinanti: „šlovinkite, garbinkite, drebėkite prieš Viešpatį“! Čia baimė yra šlovinimas, pasiekęs tokį tašką, kai nebežinoma, ką ir sakyti: šlovinimas, tapęs nuostaba, tyla ir meile.

Laiškas iš Taizé: 2004/4

Printed from: http://www.taize.fr/lt_article1348.html - 12 December 2017
Copyright © 2017 - Ateliers et Presses de Taizé, Taizé Community, 71250 France