Mylėti priešus

Kodėl priešų meilė tokia esminė Evangelijoje?

Šeštame Luko evangelijos skyriuje, iškart po Palaiminimų, Jėzus ilgai ragina savo mokinius į neapykantą atsakyti meile (Lk 6, 27-35; plg. Mt 5, 43-48). Tame kontekste šis raginimas rodo, kad Lukui savo priešininkų meilė yra tai, kas apibūdina Kristaus mokinius.

Jėzaus žodžiai nurodo dvi gyvensenas. Pirmoji – „nusidėjėlių“, kitaip sakant, tų, kurie elgiasi neatsižvelgdami į Dievą ir jo Žodį. Jie veikia taip, kaip kiti elgiasi su jais – jų veiksmai iš tiesų yra tik reakcija. Tokie žmonės dalija pasaulį į dvi stovyklas – draugus ir nedraugus – ir yra geri tik tiems, kurie geri jiems. Kitokia gyvensena pirmiausia apibūdina ne žmonių grupę, o veikiau patį Dievą. Savo ruožtu Dievas nereaguoja pagal tai, kaip su juo elgiamasi. Priešingai, Dievas „maloningas ir nedėkingiesiems, ir piktiesiems“ (Lk 6, 35).

Taip Jėzus užčiuopia esminę Biblijos Dievo ypatybę. Besiliejančio per kraštus gerumo šaltinis Dievas neleidžia, kad jį sąlygotų kitų nedorumas. Net pamirštas ar atmestas Dievas lieka ištikimas sau: Dievas tegali mylėti. Tai tiesa nuo pat pradžių. Daug amžių prieš Jėzaus Kristaus atėjimą vienas pranašas aiškino, kad, priešingai nei žmonės, Dievas visada pasirengęs atleisti: „Juk mano mintys – ne jūsų mintys, o mano keliai – ne jūsų keliai“ (Iz 55, 8). Pranašas Ozėjas savo ruožtu girdi, kaip Viešpats jam sako: „Nebausiu tavęs degančiu įniršiu... nes aš esu Dievas, o ne žmogus“. Žodžiu, mūsų Dievas yra gailestingas (Iš 34, 6; Ps 86, 15; 116, 5 ir t. t.); Dievas „elgiasi su mumis ne pagal mūsų nuodėmių dydį nei atmoka mums pagal mūsų kaltes“ (Ps 103, 10).

Nauja Evangelijoje ne tiek tai, kad Dievas yra gerumo Šaltinis, o tai, kad žmonės gali ir turėtų elgtis pagal savo Kūrėjo atvaizdą: „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingasis“ (Lk 6, 36). Atėjus jo Sūnui į mūsų pasaulį kaip žmogui, šis dieviškasis gerumo Šaltinis dabar prieinamas mums visiems. Savo ruožtu mes galime tapti „Aukščiausiojo vaikais“ (Lk 6, 35), būtybėmis, kurios geba atsakyti į blogį gerumu, į neapykantą – meile. Gyvendami visuotine užuojauta, atleisdami tiems, kurie mus skaudina, mes liudijame, kad gailestingumo Dievas yra pasaulio širdyje, paženklintoje kitų atmetimo, kur kitokie yra niekinami ar ignoruojami.

Neįmanoma žmonėms, pasikliaujantiems vien savo jėgomis, priešų meilė liudija paties Dievo veikimą mūsų tarpe. To įmanomu nepadarys joks išorinis įsakymas. Taip gyventi galima tik dėl dieviškosios meilės buvimo mūsų širdyse Šventosios Dvasios asmenyje. Ši meilė – tiesioginė Sekminių pasekmė. Ne veltui Stepono, pirmojo krikščionių kankinio, „kupino Šventosios Dvasios“ (Apd 7, 55), istorija pasibaigia šiais žodžiais: „Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės!“ (Apd 7, 60). Eidamas paties Jėzaus pėdomis (plg. Lk 23, 34), mokinys padaro, kad niūriai prievartos šaliai nušvistų dieviškosios meilės šviesa.

Kodėl apie priešų meilę nekalba šv. Jonas?

Mato ir Luko evangelijose pabrėžiama būtinybė meilės, kuri prašoktų vienoje pusėje esančiųjų ratą ir apimtų priešininkus, o šv. Jono raštuose kalbama tik apie meilę tarp mokinių. Ar reikėtų daryti išvadą, kad Jono akiratis siauresnis?

Jonui, kaip ir kitiems Naujajame Testamente, Jėzaus misija yra universali. Jis yra Dievo Žodis, kuris „apšviečia kiekvieną žmogų ir ta šviesa atėjo į šį pasaulį“ (Jn 1, 9). Jis atėjo atleisti viso pasaulio nuodėmių (1 Jn 2, 2). Jis nieko neatskiria nuo savo meilės: „Visi, kuriuos man duoda Tėvas, ateis pas mane, ir ateinančio pas mane aš neatstumsiu“ (Jn 6, 37). Kaip „pasaulio Išganytojas“ (Jn 4, 42), Jėzus kiekvienam žmogui siūlo gyvojo vandens, kuris apsčiai duoda gyvenimo.

Gyvenimas, kurį duoda Jėzus, yra „amžinas“, t. y. jis yra Dievo Gyvenimas. Tai dalijamasi su Dievu būtis, kurios vardas yra bendrystė. Ši bendrystė pirmiausia yra tikrovė Dieve, gyvenimo srautas tarp Tėvo ir Sūnaus, ir ji žemėje išreiškiama bendryste tarp žmonių, kurie priima Evangeliją (plg. 1 Jn 1, 3). Tie, kurie įžengia į šią bendrystę, toli už savęs palieka netikrą – tariamai savarankišką – būtį; Jono žodžiais tariant, jie gimę iš Dievo (Jn 1, 13; plg. 3, 3-8) ir jau nebe „pasaulio“ (plg. Jn 17, 16).

Šiame kontekste ir reikia suprasti Jono mokymą apie meilę. Jonui meilė – tai šios bendrystės Dieve pavertimas „darbu ir tiesa“ (1 Jn 3, 18). Taigi iš esmės ji abipusė; tas, kuriam ji siūloma, turi ją gauti, kad savo ruožtu ją duotų. Pirmiausia tai tiesa Dieve, paskui mumyse: „Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau. Pasilikite mano meilėje!“ (Jn 15, 10). Mes pasiliekame Dievo meilėje įgyvendindami „naują įsakymą“: „Mylėkite vienas kitą kaip aš jus mylėjau“ (Jn 13, 34; plg. 15, 10.17). Šitaip meilė tarp Kristaus mokinių tampa neabejotinu Dievo buvimo pasaulio širdyje ženklu (plg. Jn 13, 35).

Vadinasi, jei Jonas taip stipriai pabrėžia abipusę mokinių meilę, tai ne todėl, kad apribotų meilę maža grupele tų, kurie mąsto panašiai. Šios meilės tikslas tebėra visuotinis, „kad pasaulis įtikėtų“ (Jn 17, 21.23), kad žmonės atvertų savo širdis Dievo artumui ir įžengtų į dievišką bendrystę. Bet vienintelis nedviprasmiškas ir įtikinamas to artumo ir tos bendrystės ženklas yra meilė, kuri ir duodama, ir priimama, kuri „mumyse tampa tobula“ (Jn 4, 12; plg. 2, 5; 4, 17.18). Ši meilė, anaiptol nebūdama tik jausmas, yra jėga, kuri sutaikina priešingumus ir kuria brolių bei seserų bendruomenę iš pačių įvairiausių vyrų ir moterų; iš šios bendruomenės sklinda traukos jėga, kuri gali keisti žmonių širdis. Šventajam Jonui pasaulį taip myli Dievas (plg. Jn 3, 16). Dievas negali priversti, ir čia yra esminis nesuderinamumas tarp pasaulio, kuris atmeta Dievą, ir jo meilės (plg. 1 Jn 2, 15). Tad Dievas įkurdina pasaulio širdyje bendrystės raugą – brolišką tikinčiųjų meilę – gebantį persmelkti tešlą ir skatinantį ją kilti.

Laiškas iš Taizé: 2003/4

Printed from: http://www.taize.fr/lt_article1353.html - 23 November 2017
Copyright © 2017 - Ateliers et Presses de Taizé, Taizé Community, 71250 France