Viltis

Kas yra krikščioniškos vilties šaltinis?

Kai žmonėms sunku rasti pagrindą vilčiai, tie, kurie pasitiki Biblijos Dievu, labiau nei bet kada turi būti pasirengę „įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie juose gyvenančią viltį“ (1 Pt 3, 15). Jie turi suprasti, kuo ypatinga iš tikėjimo kylanti viltis, kad galėtų joje įsikurti.

Net jei pagal apibrėžimą viltis nurodo ateitį, Biblijai ji yra auganti iš dabarties – Dievo šiandiena. Laiške 2003 brolis Roger mums primena: „Vilties šaltinis yra Dievuje, kuris tegali mylėti ir nepaliaujamai mūsų ieško.“

Hebrajų Biblijoje tas paslaptingas gyvybės Šaltinis, kurį vadiname Dievu, leidžia save pažinti kviesdamas žmones užmegzti santykį su juo: jis sudaro su jais sandorą. Biblija apibūdina tą sandorą dviem hebrajiškais žodžiais hesed ir emeth (pvz., Iš 34, 6; Ps 25, 10; 40, 10-11; 85, 11). Apskritai šie žodžiai verčiami kaip „patvari meilė“ ir „ištikimybė“. Pirmiausia jie mums sako, kad Dievas kupinas gerumo, švelnumo, nori rūpintis savo žmonėmis, o antra, – kad Dievas niekad neapleis tų, kuriuos pašaukė į bendrystę su savimi.

Toks yra biblinės vilties šaltinis. Jei Dievas yra geras ir niekad nekeičia savo nusistatymo ir mūsų nepalieka, tada, kad ir kokie iškiltų sunkumai (jei mūsų regimas pasaulis yra toli nuo teisingumo, taikos, solidarumo ir atjautos), tikintiesiems tai nėra baigtinė situacija. Iš savo tikėjimo Dievu jie semiasi vilties sulaukti pasaulio pagal Dievo valią, arba, kitaip sakant, pagal jo meilę.

Biblijoje ši viltis dažnai išreiškiama pažado sąvoka. Kai Dievas užmezga ryšį su žmonėmis, paprastai jį lydi didingesnio gyvenimo pažadas. Matėme tai dar Abraomo istorijoje: „Palaiminsiu tave, – sako Dievas Abraomui. – Ir visos žemės gentys ras tavyje palaiminimą“ (Pr 12, 2-3).

Pažadas – veikianti tikrovė, atverianti naujas galimybes žmogaus gyvenimui. Jis žvelgia į ateitį, bet yra įsišaknijęs santykyje su Dievu, kuris kalba man čia ir dabar, kuris mane kviečia savo gyvenime konkrečiai pasirinkti. Ateities sėklos randamos dabarties santykyje su Dievu.

Vilties įsišaknijimas dabartyje dar sustiprėja su Jėzaus Kristaus atėjimu. Jame, sako šv. Paulius, visi Dievo pažadai jau yra tikrovė (2 Kor 1, 20). Tai, be abejo, liečia ne tik gyvenusius Palestinoje prieš 2000 metų. Krikščionims Jėzus yra Prisikėlęs Kristus, kuris yra su mumis šiandien. „Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20).

Dar aiškiau tai išreiškia kitas šv. Pauliaus tekstas: „Viltis neapgauna, nes Dievo meilė išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (Rom 5, 5). Anaiptol nebūdama palinkėjimu ateičiai be jokios išsipildymo garantijos, krikščioniška viltis yra dieviškosios meilės artumas per asmenį, Šventąją Dvasią, gyvenimo srautas, kuris mus neša į bendrystės pilnatvės vandenyną.

Kaip kurti savo gyvenimą krikščioniškoje viltyje?

Biblinė ir krikščioniška viltis nereiškia sklandyti debesyse, svajojant apie geresnį gyvenimą. Tai nėra tik projekcija to, kuo norėtume būti ir ką norėtume veikti. Ji mus skatina atrasti naujo pasaulio sėklas, jau šiandien esančias dėl mūsų Dievo atpažįstamumo, dėl Jėzaus Kristaus gyvenimo, mirties ir prisikėlimo. Be to, ši viltis – tai šaltinis energijos gyventi kitaip, ne pagal visuomenės, pagrįstos troškimu turėti ir varžytis, vertybes.

Biblijoje dieviškasis pažadas neprašo pasyviai laukti, kol jis išsipildys. Prieš kalbėdamas Abraomui apie jam siūlomą gyvenimo pilnatvę, Dievas sako: „Eik iš savo gimtojo krašto, savo tėvo namų, į kraštą, kurį tau parodysiu“ (Pr 12, 1). Kad įžengtų į Dievo pažadą, Abraomas yra kviečiamas paversti savo gyvenimą piligrimine kelione, pradėti viską iš naujo.

Panašiai ir geroji prisikėlimo naujiena nėra būdas nuimti nuo mūsų pečių gyvenimo čia ir dabar užduotis, bet kvietimas leistis į kelią. „Vyrai galilėjiečiai, ko stovite, žiūrėdami į dangų?... Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai... Jūs tapsite mano liudytojais... ligi žemės pakraščių“ (Apd 1, 11; Mk 16, 15; Apd 1, 8).

Raginami Šventosios Dvasios, tikintieji gyvena tvirtoje vienybėje su žmonija, kurios šaknys atkirstos nuo Dievo. Rašydamas Romos krikščionims, šv. Paulius kalba apie kūrinijos ilgesį ir palygina šią kančią su gimdymo skausmais ir tęsia: „Ir mes patys, kurie turime Dvasios pirmuosius vaisius, ir mes dejuojame“ (Rom 8, 18-23). Mūsų tikėjimas – tai privilegija, kuri mus išskiria iš pasaulio; mes „dejuojame“ su pasauliu, dalindamiesi jo skausmu, bet mes šią situaciją išgyvename viltingai, žinodami, kad Kristuje „tamsa traukiasi, o tikroji šviesa jau šviečia“ (1 Jn 2, 8).

Taigi viltis pirmiausia reiškia dabarties gelmėse atpažinti Gyvenimą, kuris veda pirmyn ir kurio niekas negali sustabdyti. Taip pat ji reiškia priimti šį Gyvenimą visa esybe ištartu „taip“. Leisdamiesi į šį Gyvenimą, esame vedami čia ir dabar kurti kitokios ateities ženklus pasaulio sunkumų sūkuryje, atsinaujinimo sėklas, kurios, atėjus laikui, duos vaisių.

Pirmiesiems krikščionims aiškiausias šio būsimo pasaulio ženklas buvo bendruomenių, kurias sudarė įvairios kilmės ir kalbų žmonės, egzistavimas. Dėl Kristaus šios mažytės bendruomenės plito visoje Viduržemio jūros pakrantėje. Įveikdami susiskaldymą, šie vyrai ir moterys gyveno kaip broliai ir seserys, kaip Dievo šeima, kartu melsdamiesi ir dalindamiesi nuosavybe pagal kiekvieno poreikius (plg. Apd 2, 42-47). Jie stengėsi turėti „vienokią meilę, santaiką ir sutarimą“ (Fil 2, 2). Taip jie spindėjo tarsi žiburiai pasaulyje (plg. Fil 2, 15). Nuo pat pradžių krikščioniška viltis uždegė žemėje ugnį.

Laiškas iš Taizé: 2003/3

Printed from: http://www.taize.fr/lt_article1354.html - 24 October 2017
Copyright © 2017 - Ateliers et Presses de Taizé, Taizé Community, 71250 France