Skirtumai tarp krikščionių: turtas ar problemų šaltinis?

Šis straipsnis yra apmąstymas ištraukos iš "Laiško 2012 m. - Siekiant naujojo solidarumo", kuriame brolis Alois rašo:
Turime pripažinti, kad mes, krikščionys, dažnai užtemdome Kristaus žinią. Kaip mums skleisti taiką, kai patys esame susiskaldę?

Šiuolaikinis pasaulis individą laiko pagrindiniu atskaitos tašku. Mūsų amžininkai turi stiprų lygybės ar net visiško žmonių tarpusavio panašumo jausmą, todėl yra nepakantūs visiems įgimtiems ar kultūriniams skirtumams. Kiekvienas individas, bent jau potencialiai, turėtų sugebėti padaryti viską bei laisvai kurti savo gyvenimą. Toks požiūris veda į perdėtą susižavėjimą įvairove realiame gyvenime. Visų tapatybė atrodo akivaizdi, tačiau praktikoje dominuoja įvairovė.

Nenuostabu, kad toks realybės suvokimas neprisideda prie bendrystės. Kas yra rišamąja medžiaga - "klijais", galinčiais sujungti vienodus ir skirtingus elementus? Bažnyčios gyvenime dažnai nutinka, kad yra liaupsinama požiūrių į tikėjimą įvairovė, kai tuo tarpu bendrystė lieka tik teorija. Į tai reaguodami, kai kas bando viską suvienodinti, atmesdami tai kas nesutelpa į nustatytus rėmus.

Biblija mums siūlo išeitį iš šios aklavietės. Joje pagrindiniu atskaitos tašku yra ne žmogiškasis individas, bet mylintis Dievas, kuris pakviečia būtybes į egzistavimą (žr. Rom 4,17). Nekviečia jų po vieną, nes nori gyvenimo bendrystėje, o ne vienatvėje. Būtent Jėzus Kristus atskleidžia mums Dievišką bendros būties projektą: žmonija yra raginama priimti paties Dievo gyvenimą, visuotinį draugystės šaltinį, kad susiformuotų vienas Kūnas (žr. Kol 3,15).

Šiuo požiūriu, kiekvienas žmogus turi tam tikrą nepakeičiamą vaidmenį ir unikalias dovanas. Tą vaidmenį jis turi atlikti ir dovanas plėtoti visada bendrystės kontekste. Neprivalau visko daryti ir viską turėti, nes kiti žmonės užpildys mano trūkumus. Iš tikrųjų, man reikia jų, nes negaliu su viskuo susitvarkyti vienas pats. Tuo pat metu, mano indėlis yra būtinas visumos pažangai.

Šventas Paulius tai paaiškina per gerai žinomą kūno įvaizdį (žr. Rom 12,4-5; 1 Kor 12). Ši metafora vienija didelę įvairovę į stiprią vienybę. Jei ranka, bet kokia kaina, užsinorėtų būti galva, arba širdis pėda, visas kūnas nustotų funkcionuoti. Ir net, atrodytų, mažiausiai svarbios kūno dalys atlieka tikrai būtinas funkcijas. Iš tikrųjų nėra daugiau ar mažiau svarbių kūno dalių, nes jos nekonkuruoja, o dalijasi tuo pačiu gyvenimu.

Krikščionys neturėtų bijoti savo ribotumų, arba neigti tarpusavio skirtingumą. Žinodami, kad tai ne jie sukūrė savo pačių egzistavimą, turi atrasti konkrečias dovanas, kurias į juos įdėjo Dievas ir kurios gali duoti vaisių. Jie pašaukti savo dovanomis pasitarnauti visam Kūnui. Tai būdinga skirtingoms krikščionių bendruomenėms. Jų “teisė į skirtingumą” turi prasmę tik visuotinio Dievo projekto ribose “amžių pilnatvei atėjus, visa, kas yra danguje ir žemėje, turi iš naujo susivienyti Kristuje” (Ef 1,10). Jei netektume šios visuotinės bendrystės, esami skirtumai iš tiesų būtų problema. Tačiau, jei jame išliksime, skirtumai bus mums didelis turtas ir atspindys “daugeriopos Dievo malonės” (1 Pt 4,10).

Printed from: http://www.taize.fr/lt_article14062.html - 14 December 2017
Copyright © 2017 - Ateliers et Presses de Taizé, Taizé Community, 71250 France