Biblijos apmąstymai

Mėnesio Biblijos apmąstymas pateikiamas norint padėti ieškoti Dievo tyloje ir maldoje, kasdieniame gyvenime. Reikėtų skirti apie valandą pasiūlyto Biblijos teksto su trumpu komentaru skaitymui ir klausimų apmąstymui. Paskui susirinkti trims-dešimčiai žmonių pasidalyti tuo, ką kiekvienas atrado, ir galbūt skirti laiko maldai.

JPEG - 31.8 ko

Biblijos tekstas cituojamas iš:
„Biblija arba Šventasis Raštas“,
ekumeninis leidimas,
Lietuvos Biblijos Draugija, 2005.
2019

Lapkritis

Svetingumas priešo teritorijoje: Jono 4, 4-15
Jam reikėjo eiti per Samariją. Taigi jis užsuko į Samarijos miestą, vadinamą Sicharu, netoli nuo lauko, kurį Jokūbas buvo davęs savo sūnui Juozapui. Tenai buvo Jokūbo šulinys. Nuvargęs iš kelionės, Jėzus prisėdo palei šulinį. Buvo apie šeštą valandą. Viena samarietė moteris atėjo semtis vandens. Jėzus ją paprašė: „Duok man gerti“. (Tuo tarpu mokiniai buvo nuėję į miestą nusipirkti maisto.) Samarietė atsakė: „Kaipgi tu, būdamas žydas, prašai mane, samarietę, gerti?“ (Mat žydai nebendrauja su samariečiais.) Jėzus jai tarė: „Jei tu pažintum Dievo dovaną ir kas yra tas, kuris tave prašo: ’Duok man gerti’, rasi pati būtum jį prašiusi, ir jis tau būtų gyvojo vandens davęs!“ Moteris atsiliepė: „Viešpatie, bet juk tu neturi kuo pasemti, o šulinys gilus. Iš kur tu imsi gyvojo vandens? Argi tu didesnis už mūsų tėvą Jokūbą, kuris tą šulinį mums paliko ir pats iš jo gėrė, ir jo vaikai, ir gyvuliai?!“ Jėzus atsakė: „Kiekvienas, kas geria šitą vandenį, ir vėl trokš. O kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą“. Tuomet moteris sušuko: „Viešpatie, duok man to vandens, kad aš nebetrokščiau ir nebevaikščiočiau semtis čionai“.
(Jono 4, 4-15)

Žydai nebendrauja su samariečiais. Jei nėra diplomatinių santykių, valdžia pataria nekeliauti. Eidamas pas samariečius Jėzus rizikavo. Tarp dviejų tautų žiojėjo didžiulė praraja. Pasak Mato evangelijos, Jėzus sakė: „Neužsukite į samariečių miestus!“ (Mato 10, 5).

Lukas pasakoja apie įvykį, kuris, regis, patvirtina šį patarimą: Jėzus norėjo sustoti Samarijos kaime, bet jo gyventojai nesutiko jo priimti (Luko 9, 51-56). Ir pagal Jono evangeliją vienas žiauriausių įžeidimų žydams, jei su jais buvo elgiamasi kaip su „samariečiais“ (Jono 8, 48).

Koks kontrastas pasakojimui apie susitikimą prie Jokūbo šulinio! Jėzus ne tik be incidentų kerta Samariją, bet ir yra gerai priimamas bei išbūna ten dvi dienas. Istoriniu požiūriu mažai tikėtina, kad daugelis gyventojų juo tikėjo, kaip sako Jonas (Jono 4, 39); pagal Apaštalų darbus, tik po kelerių metų „Samarija priėmė Dievo žodį“ (Apd 8, 14).

Kaip daugelis šv. Rašto autorių, Jonas kalba pranašiškai: jis viename paveiksle sujungia trumpą Jėzaus apsilankymą Samarijoje ir tai, kaip vėliau ten bus priimti jo mokiniai. Šie pirmieji mokiniai, kuriuos išvarys iš namų, buvo žydai kaip Jėzus. Jie turėjo palikti Jeruzalę ir vykti į Samariją, nes tikėjo Juo.

Jonui rašant, pirmojo amžiaus pabaigoje, daugelis persekiojamų krikščionių turėjo prašytis priimami svečiuose kraštuose. Pasakojimas apie tai, kaip Jėzus jautėsi to prašydamas ten, kur jis nelaukiamas, gali mus labai padrąsinti. Jonas neslepia, kad prašymas būti priimamam priešo teritorijoje Jėzui taip pat buvo nemenkas išbandymas.

Prie Jokūbo šulinio moteris samarietė pirmiausia leido Jėzui suprasti, kad jis nebūtinai yra laukiamas. Ji privertė jį pasijausti taip, tarytum nuo jos priklausė, ar jis gaus gerti ar ne. Ji net šaiposi iš jo: „Bet juk tu neturi kuo pasemti!“ Jėzus neleidžia būti paveikiamas tokio jos erzinimo. Jis švelniai apsuka situaciją. Tas, kuris pradėjo prašydamas nors trupučio svetingumo – trupučio vandens – pokalbio metu tampa tuo, kuris siūlo neprilygstamą svetingumą: vandens šaltinį, kuris niekada neišseks.

Eiti link tų, su kuriais niekas nesieja, nėra lengva. Siūlyti svetingumą yra lengviau, nei nuolankiai to paprašyti. Bet Jėzus mums parodo kelią: nuolankiai prašydami svetingumo iš tų, kurių visai nepažįstame, mes patys išmokstame rodyti svetingumą kitiems.

- Kodėl Jėzus nuolankiai prašė svetingumo priešo teritorijoje?

- Koks yra tas svetingumas, kurį siūlome ir kurį priimame?

- Ar man patogiau, kai siūlau savo svetingumą, ar kai jį priimu? Kaip aš jaučiuosi, kai turiu to paprašyti?



Kiti Biblijos apmąstymai:

Printed from: http://www.taize.fr/lt_article1469.html - 18 November 2019
Copyright © 2019 - Ateliers et Presses de Taizé, Taizé Community, 71250 France