Strasbūro susitikimas

Brolio Alois meditacijos

Kiekvieną vakarą, Strasbūro susitikimo metu, pamaldų pabaigoje brolis Alois kalbėjo susirinkusiam jaunimui. Žemiau pateikiame jo pasakytus apmąstymus.

Brolis Alois, Strasbūras, 2013 m. gruodžio 28 d., šeštadienio vakaras

Į Strasbūrą mes atvykome kaip taikos ir pasitikėjimo piligrimai. Atvykome į miestą ir į regioną, kuris yra susitaikinimo simbolis po XX a. karų, siaubusių Europą.

Norėtume nuoširdžiai padėkoti tiems, kurie mus priima savo namuose šiame mieste ir regione. Tai nuostabus svetingumas!

Šį vakarą grįžę namo į šeimas, kurios jus priėmė, būtinai joms tai pasakykite. Nuostabu, kad iš įvairių šalių atkeliavę jaunieji krikščionys rado laikinus namus šeimose šiapus ir anapus sienos.

Ką tik girdėjome Biblijos skaitinį, kuriame Jėzus kviečia Levį sekti jį. Ši istorija turėtų mus pažadinti ir paskatinti. Levis nedvejojo nė akimirkos, jis pasirinko sekti Jėzų. Vėliau jis surengė puotą, kurioje dalyvavo daugybė įvairių žmonių.

Šiomis dienomis norėtume geriau įsigilinti ir suprasti puotos, surengtos Levio namuose, prasmę. Nutarę sekti Jėzų mes suprantame, kad prie jo stalo vietos yra visiems. Prie šio stalo esame laukiamas kiekvienas iš mūsų. Ne todėl, kad mes paklūstame jo kvietimui, o todėl, kad jis mus myli. Jėzus ypač laukia prie savojo stalo tų, kurie yra toli arba jaučiasi nutolę nuo Dievo.

Jėzus siūlo savo draugystę kiekvienam iš mūsų. Ir ši draugystė, kurią jis siūlo, kurios pavyzdį mes matome, gali tapti puikiu akstinu ir mums sukurti tokią pačią bendrystę. Tie, kurie myli Kristų, seka jo pėdomis, – kuria bendrystę, puoselėja draugystę.

Kurti ir stiprinti bendrystę bei draugystę – argi tai ne didžiausia duoklė, kurią krikščionys gali duoti ateities visuomenei? Šiandienos pasaulis pilnas iššūkių: klesti nedarbas, nesaugumas, gilėja atskirtis tarp turtingų ir vargšų, tarp pasiturinčių ir neturtingų valstybių, aštrėja aplinkosaugos problemos. Daugelis žmonių ieško kitokių pragyvenimo kelių, bando atrasti save šiame gana chaotiškame ekonominiame pasaulyje. Ar įmanoma rasti atsakymus į visus šiuos klausimus, išgyventi šiuos išbandymus be draugystės, bendrystės?

Kristus per Šventąją Dvasią kviečia mus nesižavėti varžymosi dvasia, kuri pažadina prieštaravimus bei neteisybę, ir tapti draugystės, taikos kūrėjais.

Kristus kviečia mus tapti atviresnius, draugauti ir daryti tai labai paprastai – dalytis maistu, lankyti bičiulius, skleisti atleidimo ir pasitikėjimo dvasią. Taip gyvendami mes galime tapti pasitikėjimo piligrimais.

Ryt rytą jūs kartu dalysitės ir diskutuosite. Susitikimo lankstinukuose jūs rasite keturis pasiūlymus 2014-iesiems. Kai grįšite namo į savo šalis ir savo parapijas, šie keturi pasiūlymai tarsi kelrodžiai padės jums siekti vienybės ir draugystės tarp visų tų, kurie myli Kristų, pasitiki juo ir nori būti draugystės liudytojai.


Brolis Alois, Strasbūras, 2013 m. gruodžio 29 d., sekmadienio vakaras

Šiandien jūs savęs klausėte, kaip sukurti draugystės saitus? O mes norėtume eiti toliau ir paklausti, kaip sukurti draugystės šaltinius? Dienos, praleistos čia, gali būti puiki proga sustiprinti savo tikėjimą, atrasti draugystę.

Evangelijoje skaitome, kad Kristus vadina mus draugais. Tai reiškia, kad Dievo meilė – tai, kas mums siūloma, tai, kas visada mus lydi. Jo meilė yra pačios meilės šaltinis, draugystės versmė. Mūsų tikėjimas Dievo meile negali likti pasyvus jausmas, kuriuo esame patenkinti. Mūsų tikėjimas turi augti ir stiprėti.

Suprasti Dievo meilę gali būti nelengva, kartais galime sudvejoti ir tartis nesuprantą Dievo meilės esmės. Kartais mūsų pastangas gali užgožti kasdienybės iššūkiai ir gyvenimo smulkmenos.

Tikėjimas nėra sistema, kuri galėtų viską paaiškinti. Dievo veikimas ne visada yra toks, kokio mes norime ar tikimės. Taigi, kiekviename mūsų tikėjimas ir dvejonė gali gyventi kartu.

Galbūt, bėgant laikui, kiekvienas iš mūsų tapsime jautresni Dievo nebaigtumui? Tai neturėtų mūsų bauginti.

Atvirkščiai, tai gali mus paskatinti dar aktyviau ieškoti tikėjimo šaltinių, Dievo palaimos. Nesėkmės ir praradimai gali ne tik užgrūdinti, bet ir atverti Dievo meilės gelmes. Priversti dar kartą atsigręžti į Dievą ir išvysti, kad jo meilė yra visur ir kad tai nepavaldu mums.

Kaip galime atrasti tokį tikėjimą? Yra du keliai. Pirmas – tyla Dievo akivaizdoje. Žinoma, mes galime melstis taip, kaip meldžiasi vaikai, bet galime mėginti maldoje nerti dar giliau.

Melstis tai – ne tik prašyti Dievo malonės, bet ir atsiverti Aukščiausiajam. Atverti savo širdis maldai, tylai ir Dievo žvilgsniui.

Kristus vadina mus draugais, jis ieško mūsų meilės. Taip, aš silpnas ir netobulas, bet Dievas meldžia meilės, kurią aš jam išreiškiu savo kuklia malda.

Dar vienas kelias, kuriuo galime žengti savo maldoje Dievo link, yra įsiklausymas į jį. Kristus buvo Dievo sūnus, bet net jis patyrė Dievo tylą. Savo mirtimi ir prisikėlimu jis prisiėmė sau mūsų kaltes ir klaidas.

Net juodžiausioje naktyje Jėzus karštai tikėjo Dievo meile. Dievo meilė yra tai, kas veda mus per juodžiausią tamsą. Kristus buvo pasiryžęs vesti mus per tirščiausią tamsą į šviesą, visada būti greta ir taip užtikrinti nematomos, bet jaučiamos Šventosios Dvasios buvimą šalia.

Dievo meilė užpildo mūsų gyvenimus, ir mes galime tuo dalytis su kitais žmonėmis. Įsiklausykime į Kristaus žodžius „Mylėkite vienas kitą“, taip pat „Mylėkite savo priešus“. Tai išbandymas, bet kartu ir jėga!

Įsileiskite į save Dievo meilę ir leiskite jai pakeisti jūsų gyvenimus. Jei mylite vienas kitą, visi žinos, kad esate Kristaus sekėjai.

Vakar vakare aš jums sakiau, kad Kristus mus kviečia bičiuliautis su tais, kurie aplink mus. Visai neseniai grįžau iš piligriminės kelionės po Aziją. Aš ir keli bendruomenės broliai aplankėme keletą šalių, susitikome su ten gyvenančiais jaunaisiais krikščionimis ir turėjome progą patirti, kaip jie siekia tapti tokios draugystės pavyzdžiais.

Daugelyje Azijos šalių krikščionys yra mažuma. Bet daugelis jų yra taikos ir laisvės pavyzdžiai ten, kur jie gyvena bei dirba. Stebėjau tai Mianmare, Indijoje, taip pat Kinijoje. Šie krikščionys yra padrąsinimas mums visiems, ir aš norėčiau su jumis apie tai pakalbėti.

Keliaudamas Korėjoje supratau, kokių kančių gali patirti žmonės, kai šalis yra padalyta. Reikia drąsos ir pasiryžimo žengti pirmuosius žingsnius susitaikinimo link. Tiesa, vis daugiau žmonių atranda savyje drąsos tai padaryti. Būdami Šiaurės Korėjoje mes tegalėjome dalytis maldos tyla su tais, kurie tebelaukia pokyčių. Pasimelskime už šiuos žmones!


Brolis Alois, Strasbūras, 2013 m. gruodžio 30 d., pirmadienio vakaras

(pamaldų pradžioje): Ekumeninis atvirumas yra sena tradicija Elzaso ir Ortenau regionuose. Mes dėkojame katalikų, stačiatikių ir protestantų vyskupams, pastoriams bei kunigijai už daugelį ekumeninių iniciatyvų, kurios padėjo pagrindą mūsų susitikimui Strasbūre. Dėkoju arkivyskupui Grallet, protestantų vyskupui Fischer ir stačiatikių kunigui Tėvui Vasile Iorgulescu, prezidentui Collange bei arkivyskupui Zollitsch, kuris dabar kreipsis į mus penkiomis kalbomis.

(pamaldų pabaigoje): Ateinančiais metais klausime savęs: ką turime padaryti, kad Bažnyčia taptų daugiau panaši į bendruomenę? Tiek daug žmonių, patiriančių stresą kasdieniniame gyvenime, ieško dvasinės paguodos, trokšta vidinės ramybės. Ką galime padaryti, kad savo buvimu Bažnyčia leistų susiformuoti Evangelijos šaltiniams, galintiems numalšinti jų troškulį.

Nuoširdžiai norėtume matyti tokį Bažnyčios įvaizdį tampantį tikrove. Tokį, kokį brolis Roger apibūdino šiais žodžiais: “Kai Bažnyčia nepailstamai klausosi, gydo ir ieško susitaikymo, ji pasiekia savo šviesiausią būseną – tampa meilės, užuojautos, paguodos bendrija ir tyro prisikėlusio Kristaus atvaizdu. Nenutolusi, niekada nesiginanti, išsilaisvinusi iš griežtumo gniaužtų, ji gali skleisti nuolankius pasikliovimo tikėjimu spindulius tiesiai į mūsų širdis”.

Taigi, kad Bažnyčia vis daugiau taptų tokia priėmimo ir bendruomenės vieta, ar ne laikas žengti tolimesnius konkrečius žingsnius įvairių krikščionių susitaikymui? Susitaikę krikščionys leis skaidriau išgirsti Evangelijos balsą pasaulyje, kuriame trūksta pasitikėjimo, ir taip padės nutiesti kelią ateities teisingumui bei taikai.

Šiuo metu kyla pavojus, kas apsistosime tik ties tolerancijos riba. Tačiau Kristus nori sutelkti mus į vieną bendriją.

Todėl norėčiau rasti tinkamus žodžius paklausti skirtingų Bažnyčių krikščionių: ar ne laikas rasti savyje drąsos susiburti po vienu stogu, nelaukiant, kol teologinės formuluotės bus pilnai suderintos?

Ar neįmanoma išreikšti mūsų vienybės Kristuje (kuris nėra padalintas), suvokiant, kad mūsų tikėjimo išraiškos skirtumai mūsų neišskiria. Visuomet bus skirtumų: kai kurie jų bus temos diskusijoms, o kiti gali netgi praturtinti tikėjimą.

Darykime kartu su kitų konfesijų krikščionimis viską, kas yra įmanoma daryti kartu; neleiskime sau nekreipti dėmesio į kitus.

Kad tai taptų realybe, turime du pasirinkimo kelius. Pirmasis: paprastoje maldoje, visi kartu atsiverdami gyvajam Dievui. Antrasis: susitelkdami kartu tarnauti vargingiausiems. Tuomet mes iš tiesų skelbiame Evangeliją!

Susiburdami po vienu stogu galime nebijoti, jog Evangelijos tiesos susilpnės. Galime pasitikėti Šventąja Dvasia. Tikslas susiburti kartu yra ne tam, kad taptume stipresni, o tam, kad būtume ištikimi Kristui, kad būtume romūs ir nuolankūs savo širdyse. Jis mus moko, kad nuolankumas padeda išgirti tiesą.

Argi popiežius Pranciškus nerodo mums kelio pirmyn, teigdamas, jog turime teikti pirmenybę tam, kad savo gyvenimo pavyzdžiu skelbtume Dievo gailestingumą. Nepraleiskime šio apvaizdos momento, siūlančio mums galimybę parodyti visų, mylinčių Dievą, bendrumą.

Rytojaus apmąstymas bus skirtas kelių, kaip šią bendriją Kristuje galime padaryti labiau matoma, paieškoms. Ir jūs užduosite sau klausimą apie šiuos Jėzaus žodžius: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“.

Kelių, kaip šią bendriją padaryti labiau matoma, ir galinčia iš naujo suvienyti žmoniją, ieškojimui ir bus skirta mūsų ateinančių metų pasitikėjimo piligrimystė. Kaip ji tęsis?

Jei 2013-taisiais ypatingą dėmesį skyrėme Azijos jaunimui, ateinančius 2014-tuosius skirsime Amerikos jaunimui. Mūsų piligrimystė prasidės balandžio-gegužės mėnesiais Teksase ir Meksikoje, o spalio mėnesį Karibuose, kur vyks susitikimai Dominikos Respublikoje, Haityje, Puerto Rike bei Kuboje.

Kitas Europos jaunimo susitikimas vyks gruodžio 29-tą, sausio 2-ą dienomis.


Brolis Alois, Strasbūras, 2013 m. gruodžio 31 d., antradienio vakaras

Vakar jums sakiau, kad siekdami susitaikinimo tarp krikščionių turime tai daryti ne tam, kad taptume stipresni. Ir tikrai ne tam, kad panirtume į save. Siekdami susitaikinimo mes galime tapti Evangelijos ženklu, pavyzdžiu, kuris paskatintų artumą tarp žmonių ir tautų.

Bendrystė tarp tų, kurie myli Kristų ir juo pasitiki, pražys visu savo grožiu tik tuomet, jei atleidimas ir susitaikinimas ims karaliauti mūsų širdyse ir gyvenimuose. Tas pats pasakytina ir apie taikos kūrimą pasaulyje: atleidimas ir susitaikinimas yra dvi nepajudinamos vertybės.

Istorinės nuoskaudos, praėjusių karų ir nesutarimų žaizdos žmonių širdyse palieka gilius randus. Tai paliečia kelias kartas. Visgi, pažeminimas, kurį patyrėme, neturėtų vesti į prievartą. Randai gali būti išgydyti ne tik pergalėmis prieš kitus, bet ir pagarba, orumu. Gerbkime kitus ir mūsų žaizdos nebeatrodys tokios gilios.

Pietų Afrikos istorija yra puikus to pavyzdys. Net jei teisingumas dar ne visur triumfavo, kelias, kurį Nelsonas Mandela nutiesė atleidimo ir susitaikinimo link, palengvino istorinių žaizdų gijimą, nepaisant baisios istorinės neteisybės, nutikusios toje žemėje.

Strasbūro istorija taip pat unikali. Būtent čia po kruvinų praėjusio šimtmečio karų buvo žengti pirmieji susitaikinimo žingsniai. Pirmiausia keli žmonės sugebėjo sutaikyti Vokietiją ir Prancūziją, o vėliau ir visa Europa pasuko atleidimo bei susitaikinimo keliu.

Susitikdami Strasbūre – mieste, kuris simbolizuoja susitaikinimą Europoje, – norime išreikšti begalinį savo dėkingumą taikdariams.

Be atleidimo nėra ateities – nesvarbu, ar tai būtų asmeninis žmogaus gyvenimas, ar valstybių santykiai. Tiesa, kartais atleidimas atrodo sunkiai įmanomas. Visgi, šis trumpas momentas, kai atleidimas atrodo neįmanomas, neturėtų reikšti galutinio ir neatšaukiamo sprendimo. Svarbiausia – išlaikyti ir išreikšti norą atleisti, nes tai – pirmieji žingsniai į išgijimą.

Šiandienos jaunuoliai, tie, kurie žino ir mato, kad istorinės žaizdos vėl draskomos, turėtų atsisakyti perduoti pagiežą ir kartėlį ateinančioms kartoms. Tai reiškia, kad nereikia pamiršti skausmingos praeities, bet nutraukti amžino apmaudo graudinę tam, kad atsirastų vietos atleidimui, gijimui.

Būdami krikščionys mes turėtume būti pirmieji, kurie siekia susitaikinimo ir atleidimo, net tada, kai situacija atrodo beviltiška. Kristus atleido viską. Prisiimdamas žmonių kaltes jis mus išlaisvino ir pažadėjo, kad atrasime būties džiaugsmą, jei seksime jo nutiestu atleidimo keliu.

Neturėtume pamiršti, kad susitaikinimo dvasia taip pat reiškia dalijimąsi, lygesnį gamtos turtų paskirstymą. Mes turime žengti keliu, kuris nuves į dar didesnį solidarumą tarp žmonių. 2015-aisiais Taizé tam skirsime daug dėmesio.

Jaunieji europiečiai turėtų stengtis ir kurti dar vieningesnę bei solidaresnę Europą. Būtina megzti glaudesnius ryšius tarp Europos šalių, taip pat su kitais žemynais, neturtingais žmonėmis.

Turėtume kurti civilizaciją, kurios pagrindas būtų pasitikėjimas. Istorijoje yra pavyzdžių, kai vienas ar keli žmonės gali nusverti svarstykles į taikos ir susitaikinimo pusę. Grįžę namo į savo šalis būkime taikos ir tikėjimo piligrimais – dėl Kristaus ir Evangelijos.

Printed from: http://www.taize.fr/lt_article16274.html - 20 October 2017
Copyright © 2017 - Ateliers et Presses de Taizé, Taizé Community, 71250 France