Brolis Roger, 2005

Taikos sklidina ateitis

Šis laiškas, kurį parašė brolis Roger, išverstas į 55 kalbas (tarp jų – 24 Azijos), paskelbtas per Europos jaunimo susitikimą Lisabonoje. Visus 2005-uosius jis bus pagrindas apmąstymams susitikimuose Taizé ir kitur.

„Dievas užsimojo dėl jūsų taikos sklidinos ateities, o ne dėl žalos; Dievas nori suteikti jums viltį ir ateitį“. [1]

Šiandien labai daug žmonių trokšta taikios ateities, išsivadavimo nuo smurto ir agresijos.

Nors kai kurie jų, pagauti nerimo dėl ateities, atsiduria aklavietėje, visame pasaulyje yra daug išradingų bei kūrybingų jaunuolių.

Šie jaunuoliai neleidžia, kad juos įsuktų nusiminimo sūkurys. Jie žino, jog Dievas sukūrė mus ne tam, kad būtume pasyvūs. Jie nemano, kad gyvenimas pavaldus aklam likimui, suvokdami, jog skepticizmas ar drąsos praradimas turi galią paralyžiuoti žmones.

Taigi jie visa siela stengiasi kurti ne blogio, o taikos sklidiną ateitį. Jų gyvenimas nejučia tampa šviesa, kuri sklinda aplink juos.

Kai kurie iš tų jaunuolių tampa taikos ir pasitikėjimo nešėjais ekstremaliose ir konfliktinėse situacijose. Jie nepasiduoda net tada, kai išbandymai ar nesėkmės sunkiai prislegia jų pečius, ir vis tiek eina į priekį. [2]

Vasaros vakarais Taizé, po žvaigždėtu dangumi, atvėrę langus girdime jaunuolių balsus. Mus iki šiol stebina tai, kad jų tiek daug. Jie ieško, meldžiasi. Ir mes sakome sau: jų taikos ir pasitikėjimo siekiai – tarsi žvaigždės, naktyje spindinčios švieselės.

Daug žmonių šiandien klausia: kas yra tikėjimas? Tai paprastas pasitikėjimas Dievu, kuriam būtinas polėkis, be paliovos atnaujinamas visą mūsų gyvenimą.

Kiekvienas gali turėti abejonių. Nereikia dėl jų nerimauti. Mes didžiai trokštame klausyti Kristaus, kuris mūsų širdyse šnabžda: „Turi abejonių? Nesirūpink. Šventoji Dvasia visada lieka su tavimi“. [3]

Kai kurie savo nuostabai yra atradę: Dievo meilė gali išsiskleisti ir abejonių paliestoje širdyje. [4]

Vieni pirmųjų Kristaus žodžių, ištartų Evangelijoje, yra šie: „Palaiminti atviraširdžiai!“ [5] Taip, palaiminti, siekiantys gyvenimo paprastumo ir širdies atvirumo.

Atvira širdis stengiasi gyventi dabar, kiekvieną dieną priimti kaip Dievo šiandieną.

Argi ne paprastumo dvasia šviečia ramiame džiaugsme, taip pat linksmume?

Atvira širdis neapsimeta viena pati suprantanti viską apie tikėjimą. Ji sako sau: tai, ką aš menkai suvokiu, kiti supranta geriau ir padeda man tęsti savo kelią. [6]

Gyvenimo pavertimas paprastesniu leidžia dalytis su labiausiai stokojančiais, kad palengvintume kančias tų, kurie serga, skursta, badauja... [7]

Mūsų asmeninė malda taip pat paprasta. Ar manome, jog tam, kad melstumės, reikia daug žodžių? [8] Ne. Pakanka kelių žodžių, kartais ir neįmantrių, kad viską pavestume Dievui – savo baimes ir savo viltis.

Atsiduodami Šventajai Dvasiai, randame kelią, vedantį iš nerimo į pasitikėjimą. [9] Ir sakome jai:
„Šventoji Dvasia, padėk mums
visada būti atsigręžusiems į tave.
Kaip dažnai mes pamirštame, jog tu gyveni mumyse,
jog mumyse meldiesi ir myli.
Tavo buvimas mumyse – tai pasitikėjimas
ir nuolatinis atleidimas“.

Taip, Šventoji Dvasia uždega mumyse žiburėlį. Nors būtų ir visai blausus, jis pažadina mūsų širdyse Dievo troškimą. O paprastas Dievo troškimas jau yra malda.

Malda neatitolina nuo pasaulio rūpesčių. Priešingai, nėra nieko atsakingesnio kaip melstis: kuo labiau atsiduodame paprastai ir nuolankiai maldai, tuo labiau esame skatinami mylėti ir išreikšti tai savo gyvenimu.

Kur rasti paprastumo, būtino, kad gyventume Evangelija? Tai mums aiškėja iš kelių Kristaus žodžių. Sykį jis savo mokiniams pasakė: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane, nes tokių yra Dievo dalykai“. [10]

Kas tinkamai nusakytų, ką mažutėliai gali perduoti savo pasitikėjimu? [11]

Taigi norime Dievo paprašyti: „Dieve, tu mus myli, padaryk mus nuolankius, didžiai paprastus maldoje, žmogiškuose santykiuose, prielankume kitiems...“

Jėzus Kristus atėjo į žemę ne tam, kad ką nors pasmerktų, bet kad atvertų žmonėms bendrystės kelius.

Du tūkstančius metų Kristus būna šalia per Šventąją Dvasią [12], ir jo paslaptingas artumas tampa juntamas per regimą bendrystę [13]: ji sutelkia moteris, vyrus, jaunuolius, pašauktus eiti į priekį drauge, neatsiskiriant vieniems nuo kitų. [14]

Vis dėlto krikščionys per amžius patyrė daug sukrėtimų: vis kildavo susiskaldymų tarp išpažįstančiųjų tą patį meilės Dievą.

Šiandien būtina atkurti bendrystę, nevalia to nuolat atidėlioti iki laikų pabaigos. [15] Ar padarysime visa, ką galime, kad krikščionys pabustų bendrystės dvasiai? [16]

Yra krikščionių, kurie jau dabar, nedelsdami, gyvena bendrystėje vieni su kitais visai nuolankiai ir paprastai. [17]

Visu savo gyvenimu jie nori siekti, kad Kristus būtų artimesnis daugeliui kitų žmonių. Jie žino, kad Bažnyčia gyvena ne pati sau, o pasauliui, kad įneštų į jį taikos raugą.

Bendrystė – vienas gražiausių Bažnyčios vardų: jame nėra tarpusavio šiurkštumo, o tik skaidrumas, širdies gerumas, atjauta... ir šventumo vartai plačiai atsiveria.

Evangelijoje galime atrasti šią stebinančią tikrovę: Dievas nekuria nei baimės, nei nerimo, Dievas tegali mus mylėti.

Per savo Šventąją Dvasią Dievas ateina permainyti mūsų širdžių.

Ir paprastoje maldoje galime nujausti, jog niekad nesame vieni: Šventoji Dvasia palaiko mumyse bendrystę su Dievu, ne akimirkai, bet iki gyvenimo, kuris nesibaigia.

[1Šie žodžiai buvo parašyti šeši šimtmečiai pr. Kr. Žr. Jer 29, 11 ir 31, 17.

[2Šiais metais, kai prie Europos Sąjungos prisijungė dešimt naujų šalių, daugelis jaunų europiečių suvokia, jog gyvena žemyne, kuris, ilgai kamuotas susiskaldymų bei konfliktų, ieško vienybės ir žengia taikos keliu. Žinoma, įtampa, neteisybė, kartais prievarta išlieka, ir tai skleidžia abejones. Taigi svarbu nesustoti kelyje: taikos siekis gyvas pačiose Europos kūrimo ištakose. Bet mūsų tai nedomintų, jei vienintelis tikslas būtų sukurti stipresnį, turtingesnį žemyną ir jei Europa pasiduotų pagundai užsisklęsti tarp savo sienų. Europa iki galo tampa savimi tada, kai yra atvira kitiems žemynams, solidari su neturtingomis tautomis. Jos kūrimas įgauna prasmę, kai jis laikomas etapu tarnaujant žmonijos taikos labui. Štai kodėl, nors mūsų metų pabaigos susitikimas vadinasi „Europos susitikimu“, mums dar mieliau jį matyti kaip „pasitikėjimo žemėje piligrimystę“.

[3Žr. Jn 14, 16-18.27. Dievas egzistuoja nepriklausomai nuo mūsų tikėjimo ar abejonių. Kai mumyse kyla abejonių, tai nereiškia, kad Dievas mus paliko.

[4Dostojevskis savo Užrašų knygelėje rašė: „Esu abejonių ir netikėjimo vaikas. Kiek baisių kančių man kainavo ir tebekainuoja šis troškimas tikėti, kuris mano sieloje tuo stipresnis, kuo daugiau manyje kyla priešingų argumentų... Mano ‘Osana’ perėjo abejonių žaizdrą“. Ir vis dėlto Dostojevskis galėjo parašyti: „Nėra nieko gražesnio, gilesnio ir tobulesnio už Kristų. Ir ne tik nieko nėra, bet ir negali būti“. Kai šis Dievo žmogus supranta, jog jame netikintysis sugyvena su tikinčiuoju, jo aistringa meilė Kristui vis tiek nemažėja.

[5Plg. Mt 5, 3.

[6Net jeigu mūsų pasitikėjimas išlieka trapus, mes remiamės ne tik savo tikėjimu, bet ir pasitikėjimu tų, kurie buvo anksčiau už mus, ir tų, kurie mus supa.

[7Pasaulinė JT mitybos programa neseniai paskelbė bado pasaulyje žemėlapį. Nepaisant pastaraisiais metais pasiektos pažangos, 840 milijonų žmonių badauja, iš jų 180 milijonų – vaikai, jaunesni nei penkerių metų.

[8Žr. Mt 6, 7-8.

[9Šį atsidavimo Dievui kelią gali palaikyti paprastos nuolat kartojamos giesmės, kaip antai: „Ramybę siela randa Viešpatyje“. Kai dirbame ar ilsimės, tokios giesmės tebeskamba širdyje.

[10Plg. Mt 19, 14.

[11Devynerių metų berniukas, savaitę ateidavęs melstis arčiau mūsų, vieną dieną man pasakė: „Mano tėvas mus paliko. Niekad jo nebematau, bet tebemyliu jį, o vakare už jį meldžiuosi“.

[12Žr. 1 Pt 3, 18; Rom 1, 4 ir 1 Tim 3, 16.

[13Šios bendrystės vardas – Bažnyčia. Dievo širdyje Bažnyčia yra viena, ji negali būti padalyta.

[14Kuo labiau artėjame prie Evangelijos, tuo labiau artėjame vieni prie kitų. Ir mus draskančios pertvaros nyksta.

[15Kristus kviečia susitaikyti nedelsiant. Negalime pamiršti Evangelijoje pagal Matą jo ištartų žodžių: „Jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, eik pirmiau susitaikyti su broliu“ (5, 23). „Pirma eik“, o ne: „Atidėk vėlesniam laikui“.

[16Damaske, išmėginimus patiriančiuose Artimuosiuose Rytuose, gyvena Antiochijos ortodoksų patriarchas Ignacas IV. Jis yra parašęs šiuos jaudinančius žodžius: „Ekumeninis judėjimas slūgsta. Kas lieka iš pranašiško pradinio įvykio, kurį įkūnijo tarp kitų tokios asmenybės kaip popiežius Jonas XXIII ir patriarchas Atenagoras? Mūsų susiskaldymas daro Kristų neatpažįstamą; tai prieštarauja jo valiai matyti mus esant viena, „kad pasaulis įtikėtų“. Mums neatidėliotinai reikia pranašiškų iniciatyvų, siekiant išvesti ekumenizmą iš klystkelių, į kuriuos, bijau, jis įsivėlęs. Mums skubiai reikia pranašų ir šventųjų padėti mūsų Bažnyčioms atsiversti per abipusį atleidimą“.

[171986 spalio 5 lankydamasis Taizé, popiežius Jonas Paulius II mūsų bendruomenei pasiūlė bendrystės kelią sakydamas: „Jūsų noras būti bendrystės ženklu padės visiems sutiktiesiems ne tik likti ištikimiems savo bažnyčioms, kurioms jie priklauso dėl auklėjimo ar laisvo apsisprendimo, bet ir leis jiems giliau pažinti paslaptį tokios bendrystės, kurią savo planuose Bažnyčiai numatė pats Dievas“.

Printed from: http://www.taize.fr/lt_article1660.html - 14 December 2017
Copyright © 2017 - Ateliers et Presses de Taizé, Taizé Community, 71250 France