Mažos laikinos bendruomenės 2014-2015 m.


Slavonski Brodas (Kroatija)

Tęsdami savo įsipareigojimą pabėgėliams, lapkričio – gruodžio mėnesiais Samuel (Vokietija), Joshua (Nyderlandai) ir Jaap Jan (Nyderlandai) praleido keturias savaites Slavonski Brode (Kroatija), dirbdami su jėzuitų tarnyste pabėgėliams. Keletas įspūdžių:

Sunkus darbas! Stovykla nepaprasta. Jie užsiregistruoja ir gauna pietų paketą, po to eina į šildomą palapinę. Stengiamės pabėgėliams padėti ir jiems tarnauti. Jų poreikius jungiame su teisingais kontaktais, šypsena, pokalbiu, atsakome klausimus, suburiame šeimas, užsiimame su vaikais...
 
Vaikų akys mums neleidžia sustoti, nors esame labai pavargę. Vienas irakietis mums pasakė:
 
„Kai matome savanorius, tai sušildo mūsų širdį. Man vis dar sunku suprasti, kaip žmonės gali duoti savo laiką ir savo lovą iškeisti į buvimą su mumis naktį ir į pagalbą.“
 
Jaudina matyti, kaip pabėgėliai kartu gyvena taikiai po to, kai išgyveno tokią sunkią patirtį. Jų vilties dalinimasis geresnei ateičiai suveda juos draugėn. Iš tiesų, tai suburia mus visus. Kai jie dejuoja, mes dejuojame su jais, tyloje. Kai jie meldžiasi, mes meldžiamės su jais, tyloje.
 
Stengiamės pagyvinti bendruomeninį gyvenimą ir tarp savanorių. Daug laiko praleidžiu gamindamas (-a) maistą. Stengiamės šiek tiek „patarnauti tarnaujantiems“.
 
Nors mums nėra kur daryti pamaldas, sugebėjome pasikviesti keturis mūsų kolegas į pamaldas stovykloje, kur meldėmės už keliaujančius pabėgėlius ir už savanorius. Kartais mūsų musulmonai kolegos mums pasiūlo prieš valgant pasakyti palaiminimą.


Dresdenas (Vokietija)

2015 m. lapkritį Lea (Vokietija), Anna (Lenkija) ir Michaela (Vokietija) gyveno mažoje laikinoje bendruomenėje Dresdene:

Iškepėme obuolių pyragą ir aplankėme senutę, kuri nebegali dalyvauti parapijiečių pamaldose. Ji labai džiaugėsi, turėdama su kuo pasikalbėti, mes džiaugėmės taip pat. Kartu giedojome... Visi buvo pakviesti į mūsų vakarines pamaldas ir taip mes sudarėme labai įvairią parapijos žmonių ir Taizé draugų grupę. Kartais būdavome vienos.

Raphaela, kontaktinis asmuo parapijoje, kuri jas priėmė, rašė:

Gorbitz yra daug žmonių, kurie turėjo bėgti iš savo šalies. Šios trys merginos kartais su keliais iš jų, pavyzdžiui, nei vokiškai, nei angliškai nekalbantis siras, eina į ligoninę. Visą šį laiką išgyvename kaip didelį palaiminimą. Kai kurie mūsų planuoti dalykai neįvyko, bet atsidarė netikėtos durys.

2 savaitės po patirties Anna rašė:

Kol kas galiu pasakyti, kad man vis dar atrodo, kad tebesu ten – ta prasme, kad kažkaip stengiuosi gyventi panašiai – ypač malda ir vidiniu poreikiu susitikti su kai kuriais žmonėmis ir su jais dalintis gyvenimu ir padėti jiems savanoriaudama.


Budapeštas (Vengrija)

Trys savanoriai – Samuel iš Nyderlandų, Adam iš Jungtinės Karalystės ir Petr iš Čekijos – mėnesį praleido Vengrijoje apsistoję pas Budapešto jėzuitus. Jie gyveno mažoje laikinoje bendruomenėje šalyje, kuri pastarąsias savaites buvo paženklinta kaip pereinamoji šalis dešimtims tūkstančių pabėgėlių. Kartu su iš Taizé atsiųsta savanore, apsistojusia šeimoje, jie padėjo dirbti su keliais Jėzuitų tarnybos pabėgėliams vykdomais projektais.

Savo laiką jie leido Fót, pabėgėlių centre skirtame vaikams ir jaunuoliams iki 18 metų. Jie taip pat pakaitomis po du eidavo prie Austrijos-Vengrijos ir Serbijos-Kroatijos sienos, kur padėdavo dalinti maisto produktus, karštą arbatą, drabužius ir antklodes. Kartais ten pasilikdavo per naktį pakeisdami labai pavargusius savanorius.

Štai keletas ištraukų iš jų dienoraščio:

„Šį rytą atvykę į Fót buvome šiltai pasitikti vakar sutiktų berniukų. Jie buvo draugiški ir atrodė laimingi mus matydami. Dieną pradėjome galvodami apie tai, kaip galėtume padaryti šią vietą labiau svetinga, kad jie čia jaustųsi kaip namuose... Vienas vaikas nupiešė mane ir man parodė savo piešinį. Šypsena jo veide ir atvirumas man buvo išties reikšmingi.“
 
„Kai mus pakvietė, buvo aišku, kad pietausime su savo draugais pabėgėliais. Tačiau jiems tai nebuvo taip akivaizdu... Juos nustebino tai, kad stovėjome toje pačioje eilėje laukdami to paties paprasto maisto. Kai kurie iš jų pašoko, palikdami savo lėkštes be priežiūros, ir nubėgo mums paduoti puodelį vandens. Jie netgi su mumis dalinosi jiems prieš tai duotais žemės riešutais ir sausainiais. Sugriuvo visos sienos.“
 
„Per pietus stovint eilėje buvo galima pamatyti skirtumą tarp tų, kurie stovykloje buvo ilgiau, ir tų, kurie neseniai atvyko. Maždaug 10 naujų berniukų užlindo į eilę ir buvo šiek tiek nemandagūs. O tie, kurie ten buvo jau ilgiau, buvo draugiški ir gerbė taisykles. Vienas berniukas, angliškai kalbantis afganas, kuris atrodė kaip jų lyderis, paliko maisto vienam iš mūsų, kai mes atėjome į valgyklą. Tai buvo labai draugiškas gestas.“
 
„Jau pirmą dieną pastebėjome, kad jiems labai patinka muzika, o ypač dainavimas. Šiandien su savimi atsinešėme gitarą. Jie jos prašė ir, kaip bebūtų keista, keli berniukai mums pasakė, kad norėtų išmokti groti gitara. Iš pradžių sėdėjome ratu lauke ir dainavome bei klausėmės kaip mūsų draugas mums groja. Tai buvo graži tylos ir ramybės akimirka.“
 
„Beveik visi noriai padeda ir dirba su mumis, todėl šiandien mums pavyko nuplauti keletą langų ir durų. Dauguma jų žino, kad šis namas yra skirtas jiems ir tiems, kurie dar tik atvyks. Šiandien daugybė jų atėjo pas mus su idėjomis, kaip galima būtų pavadinti šį namą, ir kol kas atrodo, kad naujieji namai bus pavadinti „laimingu namu“.“
 
„Šiandien minima „Eid Mubarak“ šventė. Paklausėme jų, kaip norėtų ją atšvęsti. Tai yra musulmonų šventė Abraomo aukai paminėti. Šia proga jie gali daug valgyti. Dažniausiai valgoma aviena, bet jiems tinko ir normalus maistas ir džiovinti bei švieži vaisiai. Jiems svarbiausia buvo apsikirpti ir švariai nusiskusti.“
 
„Dar vienas dalykas, kurį buvo nuostabu pamatyti, buvo tai, kaip berniukai gerbia vieni kitus ir bando būti atviri vieni su kitais ir mumis. Pačios šventės metu mes daugiausiai sėdėjome ratu, buvo grojama garsi afganų muzika ir kažkas nuolat šokdavo rato viduryje. Manau, kad visi turėjo progą parodyti vieni kitiems, kaip jie moka šokti.“
 
„Šokio metu vienas berniukas, Ibrahim iš Pakistano, nusivedė mane į šalį ir parodė stalą, ant kurio buvo paprasti, bet spalvingi patiekalai, už besišypsančių berniukų rato ir jų viduryje kiti trys basi šoko ant arabiško kilimo ir man pasakė: „Čia ir yra laimė!““
 
„Šeštadienį su 3 vengrais studentais atvažiavau į Fót, kad jiems parodyčiau šią vietą ir supažindinčiau su idėja priimti ir padėti pabėgėliams. Jų klausimai apie integraciją buvo gana kritiški. Paaiškinau jiems, kad privalome daryti tai, ką galime, kad padarytume pabėgėlių gyvenimus laimingesnius ir juos priimtume.“
 
„Per pietus atsisėdau prie irakiečių berniukų stalo. Kalbėjome apie tai, ką mėgstame valgyti namuose. Vienas berniukas man pasakė, kad jam labai patinka valgyti svogūnus ir, kad jam labai jų trūksta. Po pietų nuėjau į parduotuvę pirkti svogūnų. Kai jam juos padaviau, jo akyse buvo nuoširdus džiaugsmas. Niekada nemaniau, kad duodamas 4 svogūnus kažkam suteiksiu tiek daug džiaugsmo.“
 
„Man labai pasisekė, kad mane nusiuntė padėti į Vengriją. Gaila, kad negalėjau padaryti daugiau, bet tikiuosi, kad kiti jaunuoliai šį darbą tęs. Tikiuosi, kad visi suprantame, kad šie žmonės, besitraukiantys nuo pavojaus, karo, liūdesio ir beviltiškumo eina į laisvę, viltį, ateitį. Turime geriau tai suprasti ir jiems padėti.“
Samuel (Nyderlandai) Adam (Jungtinė Karalystė) ir Petr (Čekijos Respublika)


Granollers (Ispanija)

Linkėjimai iš El Xiprer! Merce gyvena priėmimo centre. Ji yra jo siela. Antrame aukšte gyvena šeimos. Centre taip pat yra maisto bankas, skalbykla, profesionali virtuvė, didelė salė, biurai, dušai, o šalia esančiame pastate – koplyčia. Maistas dalijamas septynias dienas per savaitę, o pietūs dovanojami maždaug 50-čiai skurde gyvenančių žmonių. Pusryčiai duodami benamiams, kurių dauguma yra jauni imigrantai iš Afrikos. Jau 40 metų bendruomenė taip pat du kartus per savaitę susirenka į pamaldas ir šventes.
 
Merce yra labai draugiška moteris, kurios namai atviri visiems. Tris kartus per dieną koplyčioje meldžiamės Taizé pamaldose, kuriose gali dalyvauti visi norintys. Merce, Tere ir Xavi, gyvenantys El Xiprer, dalyvauja labai dažnai kartu su savanoriais ir žmonėmis, kuriems šis centras padeda. Du kartus per savaitę vietoje Taizé pamaldų dalyvaujame bendruomenės pamaldose. Šeštadienio vakare vykstančios pamaldos yra labai gyvybingos ir gilios. Kiekvieną sekmadienio vakarą pusvalandį meldžiamės tyloje už taiką – vienas iš brolio Alois pasiūlymų 2015 metams. Šis maldos laikas yra mums labai svarbus. Tai yra pertrauka tomis dienomis, kai esame labai užsiėmusios, kuri padeda mums galvoti, mąstyti apie tuos žmones ir už juos melstis. Nors ir nesame labai geros giedotojos, sugebėjome sukurti maldos aplinką. Tai mums - stebuklas!
 
Kas rytą padedame maisto banke. Ruošiame vežimėlius su maistu dalinimui ir užpildome lentynas produktais. Sudarome maisto paketus iš miltų, daržovių, vaisių, kiaušinių, svogūnų ir bulvių. Savanorių atsidavimas, kuris būtinas centro funkcionavimui, mums padarė didžiulį įspūdį. Pusryčiaujame „comedor“ (liet. valgomajame) su skurstančiais. Šypsenos yra svarbios tam, kad su jais kažkuo pasidalintume. Mus priėmė pamažu. Po pietų turime šiek tiek laisvo laiko, kurį skiriame bendriems pokalbiams, miegui, pasiruošimui pamaldoms...
 
Per visą šį laiką svarbiausia mums buvo susitikti su žmonėmis, kurie nuoširdžiai dalinosi savo gyvenimais ir tikėjimu.
Marie (Prancūzija), Marketa (Čekijos Respublika) ir Martina (Vokietija)


Bellvitge (Ispanija)

Mūsų laikas mažoje bendruomenėje Bellvitge artėja į pabaigą. Čia turėjome daug įvairių praturtinančių ir intensyvių patirčių. Mums buvo parodytas didelis svetingumas ir parapijiečiai buvo labai patenkinti galimybe su mumis susitikti.
 
Gyvenome Bellvitge miesto, esančio antro pagal dydį Katalonijos miesto Hospitalet de Llobregat apylinkėje, 30 minučių metro nuo Barselonos centro. Bellvitge buvo įkurtas tik šiek tiek daugiau nei prieš 50 metų, o parapija – dar jaunesnė. Ji buvo pastatyta 1993 m. ir apima viename pastate įsikūrusią bažnyčią, koplyčią, bibliotekėlę, šiek tiek biurų (skirtų „La Vinya“ fondo kunigams ir darbuotojams), maisto banką, virtuvę, daug posėdžių kambarių ir mūsų butą.
 
Pamaldos buvo labai svarbus mūsų bendruomenės momentas. Tris kartus per dieną mes melsdavomės senoje mažoje bažnyčioje „la Ermita“, tik 3 minutės pėsčiomis nuo mūsų buto. Bendra malda suvienijo mus vieną su kita ir su parapija. Prie mūsų pamaldų „Ermitoje“ beveik visada kažkas prisijungdavo.
 
Kiekvieną dieną dirbdavome parapijoje: padėjome maisto banke, dažėme kambarius ir dirbome su vaikais vasaros stovykloje.
 
Mums labai patiko susitikti su žmonėmis ir dalintis jų gyvenimais. Čia žmonės rodo solidarumą labai konkrečiu, bet kartu ir labai diskrečiu, būdu. Tai dažniausiai pasireiškia per bendrą darbą ir randant laiko kalbėtis, dalintis kasdieninėmis naujienomis ir džiaugsmais. Solidarumas nereiškia kitam duoti loterijos prizų ar būti produktyviam padedant. Solidarumas – tai buvimas su žmonėmis ir paprasčiausias dalinimasis su jais.
 
Mūsų bendras gyvenimas taip pat buvo galimybė augti ir vienai iš kitos mokytis. Mes turime labai skirtingas asmenybes ir turėjome spręsti nesutarimus, kartais kilusius dėl kultūrinių skirtumų. Bendruomeniniame gyvenime turėjome susidurti su viena kitos skurdu: kai reikėdavo įveikti nesutarimus ir problemas, dažnai jautėmės beviltiškai, bet malda mums padėjo juos patikėti Dievui ir išlaikyti širdies ramybę...
 
Iš Bellvitge išvykome vakar vakare ir turėjome parapijiečiams pasakyti „Adios“ (ir „Adeu“!). Ši patirtis mus praturtino.
Natalie (Vokietija), Miriam (Vokietija) and Lena (Prancūzija)

Hérouville Saint Clair (Prancūzija)

Gegužės mėnesis su maža laikina bendruomene Hérouville Saint Clair atėjo į pabaigą ir mes esame labai laimingi, kad turėjome šią nuostabią patirtį!
 
Trys jaunos merginos Sarah, Jule ir Caterina buvo labai vertinamos dėl jų nuoširdumo, jų dėmesio, dėl galimybės su jomis bendrauti bet kuriuo metu. Daugybė žmonių ateidavo į kasdienines pamaldas ir iš naujo atrasdavo paprastos maldos džiaugsmą – gražią ir prieinamą. Tai žmones subūrė tokiu būdu, kuris žada ateitį.
 
Taip pat buvo gražu, kaip jos visos kartu priėmė sprendimus, nors prieš tai viena kitos nepažinojo. Jos džiaugsmingai atsivėrė daugybei žmonių ir patirčių, net, jei kartais turėdavo visu greičiu minti dviračio pedalus tam, kad nuvažiuotų iš vienos vietos į kitą! Nuo rankdarbių dirbtuvių su protinę negalią turinčiais žmonėmis, žaidimų su vienišais senyvo amžiaus žmonėmis, susitikimų su vaikais ar vidurinės mokyklos moksleiviais, studentų ordinariato iki maisto paketų dalijimo... tempas dažnai buvo gana greitas!
 
Atsisveikinimas sekmadienio Eucharistijos pabaigoje priešais visus parapijiečius buvo pakankamai jaudinantis! Visų pirma, jautėme didžiulį dėkingumą Taizé broliams, kurie turėjo šią mažų bendruomenių idėją, ir tai, kad jos buvo iš tiesų įgyvendintos... Tai buvo puikus paskatinimas realizuoti kitas gražias idėjas, atnešant tą bendrystės ir dalinimosi džiaugsmą!
Tėvas Michel, Herouville


Diuseldorfas-Gerresheim (Vokietija)

Gyvename mažame bute gražioje Gerresheim miesto dalyje. Ryte meldžiamės savo bute, o vakare - katalikų ir protestantų bažnyčiose (kas antrą dieną). Dažniausiai prie mūsų prisijungia nuo 20 iki 30 žmonių. Padedame senelių namuose, kuriuose gyvena silpnaprotyste sergantys žmonės, – žaidžiame, einame su jais pasivaikščioti, padedame juos maitinti... Manau, kad ši vieta mus moko, kad vien tik mūsų buvimas gali padėti – dauguma pacientų dažniausiai net nekalba vokiškai, jie neatpažįsta aplinkinių, bet jaučia, kad kažkas yra su jais ir į juos kreipia dėmesį. O tai yra svarbu. Kartais po pietų su kitais svečiais meldžiamės mažoje koplytėlėje namuose.
 
Du kartus per savaitę vykstame į pradinę mokyklą žaisti su vaikais ir jiems padėti paruošti pamokas. Taip pat lankomės vaikų darželyje, skirtame daugiausiai pabėgėliams. Be to, dalyvaujame jiems skirtuose socialiniuose projektuose, pavyzdžiui, tarptautinėje kavinėje, kur vietos pabėgėliai kviečiami išgerti kavos, suvalgyti gabalėlį pyrago ir kartu praleisti laiką jaukioje aplinkoje. Praeitą šeštadienį vyko dviračių dirbtuvės – tie, kas neturėjo pinigų susitaisyti dviračiui, galėjo jį atsivežti ir ten jį susitaisė nemokamai. Kai kurie socialiniai darbuotojai atrado dviračių, kuriuos pasiūlė žmonėms. Tokios mažos iniciatyvos dažnai vyksta šioje Diuseldorfo dalyje, kur gyvena daug pabėgėlių. Tai labai gražu!
 
Šeštadieniais einame į koptų ortodoksų bažnyčią, dalyvaujame pamaldose, bendraujame su žmonėmis, kurie mus priima kaip savo šeimos narius. Tiesa sakant, po pamaldų visi susirenka dideliame kambaryje, kiekvienas atsineša maisto ir dalinasi, kalba, juokiasi... Ten taip pat organizuojami susitikimai jaunimui. Praeitą sekmadienį vyko pamaldos su Taizé giesmėmis, o po jų – susitikimas apie gyvenimą Taizé. Kai kurie iš jų planuoja šią vasarą keliauti į Taizé! Praeitą sekmadienį buvo teminis užsiėmimas apie kultūrinius Vokietijos ir Egipto skirtumus.
 
Mūsų darbotvarkė subalansuota. Būna dienų, kai ištisai dirbame ir dalyvaujame renginiuose, bet mes taip pat turime laiko išeiti pasivaikščioti, aplankyti miestą ar tiesiog kartu praleisti vakarą savo bute.
 
Kiekvieną savaitę gauname daug kvietimų. Žmonės atrodo laimingi, kad mes esame čia, nori su mumis susipažinti, kartu melstis... mes taip pat tuo džiaugiamės. Kartais atrodo, kad duodame tiek nedaug, o tiek daug gauname.
 
Norėtume paprašyti pasimelsti už visus tuos, kurie mus čia priėmė.
Ebba iš Švedijos, Mareike iš Vokietijos ir Nawojka iš Lenkijos



Sélestat (Prancūzija)

Tai paskutinė mūsų vizito savaitė. Per pirmąsias tris savaites dalyvavome įvairiose socialinėse programose (dalinome drabužius ir maistą, namus senyvo amžiaus žmonėms...). Be to, tris kartus per dieną organizuojame pamaldas, vidudienio ir vakarinės pamaldos atviros visiems. Žmonės kiekvieną dieną atvyksta pietų, jie kartu su mumis meldžiasi ir atsineša maisto.
 
Didžiąją savaitę dalyvavome Sélestat miestelio renginiuose, o sutvirtinimo (krizmos) Mišioms vykome į Strasbūrą.
 
Mus labai šiltai priėmė, džiaugiamės, kad būtent čia esame ekumeninės bendruomenės dalimi.
 
Buvo nuostabu stebėti, kiek daug žmonių dalyvauja socialinėse programose ir parapijose. Iš daugybės žmonių, su kuriais susipažinome, mums pasidarė aišku, kad solidarumas prasideda būnant kartu, ir jis yra ne dideliuose projektuose, bet broliškoje meilėje.
 
Paprasčiausias dalinimasis kasdienybe, be pretenzijos pakeisti pasaulį, yra mūsų būdas gyventi naujame solidarume.
Anna, Regina ir Annika iš Vokietijos

Birmingemas (Jungtinė Karalystė)

Nuo sausio iki vasario pradžios mūsų bendruomenėje viešėjo jauna šveicarų pora - Jenny ir Jurg. Penkias savaites, mes visi penki sudarėme vieną iš tų „mažų laikinų bendruomenių“. Ši bendruomenė šiek tiek skyrėsi nuo kitų, nes pakvietėme du naujus narius į jau egzistuojančią bendruomenę, kuri tęsia gyvavimą jiems išvykus.
 
Kartu atradome naujus buvimo bendruomene būdus. Kartu valgydami, gyvendami, kalbėdami ir juokdamiesi, labiau pažinome vieni kitus. Šios penkios savaitės buvo iš ties bendra patirtis.
 
Priešingai nei iš anksto tikėjomės ir vylėmės, neradome žmonių, norinčių taip kaip mes įsipareigoti visam gyvenimui. Dažnai sutinkame žmones, norinčius kartu gyventi trumpą laiko tarpą. Tai, neneigsiu, sukelia sunkumų, nes reikia iš naujo kurti santykius su naujais žmonėmis, ir vis dar nerandame žmonių, su kuriais galėtume dalintis ilgesniais įsipareigojimais gyventi bendruomenėje ir turėti bendruomenės viziją.
 
Bet be akivaizdžių iššūkių, taip pat buvo ir neišmatuojamo džiaugsmo. Visus juos – tuos nesuskaičiuojamus dalykus, kuriais dalinomės, – nelengva išvardinti. Gyvenome kartu per naujus atradimus, naują patirtį, naujus susitikimus. Nors ir turėjome skirtingas teologines pozicijas, žinojome, kad vis tiek galime susėsti ir valgyti visi kartu kaip viena šeima.
 
Supratome, kad kartais geriau nepriimti be kompromisinių sprendimų arba stengtis sutaikyti priešingybes. Tuo pačiu, įprastinių pokyčių ir atsinaujinimo įkarštyje sužinojome, koks svarbus ir reikalingas pastovumas. Paradoksalu, kad didelių pokyčių patirtis mus kvietė tvirtai laikytis to, kas yra mūsų bendruomenės širdimi. Nors mūsų gyvenimas buvo kitoks nei jį įsivaizdavome pradžioje, džiaugiamės, kad mūsų pamatinės vertybės liko nepaliestos.
 
Šiuo metu esu patenkinta turėdama pusiausvyrą tarp laikinumo ir pastovumo, kuris buvo būdingas šiam nuotykiui.
Carrs Lane Lived bendruomenė


Roterdamas (Nyderlandai)

Atvykome į Roterdamą.
 
Iš pradžių programa mums pasirodė per daug užimta, bet šiek tiek pasitarę, galėjome ją pakoreguoti. Pirmąją savaitę meldėmės ir valgėme „Paradijskerk“ ir neturėjome daug galimybių pamatyti kitokią realybę. Ateityje, manau, kad būtų geriau, jei pamaldos vyktų skirtingose bažnyčiose.
 
„Paradijskerk“ ir Meilės seserys (angl. Sisters of Love), kurie mus priėmė, buvo nuostabiai supratingi, esame jiems dėkingos už tokį šiltą priėmimą. Dabar galiausiai gyvename bendrų pamaldų tris kartus per dieną ir išankstinių darbų (tokių kaip: bažnyčios atrakinimo, žvakių uždegimo, skambinimo varpais) organizavimo ritmu. Skambinimas varpais yra mano mėgstamiausias darbas. Rankomis skambinti dviem varpais vienu metu nėra labai lengva, bet tai daryti mums sekasi vis geriau. Jie vis rečiau skamba kaip įspėjamieji garsai ir vis dažniau kaip švelnūs bažnyčios gaudesiai!
 
Mums labai patinka kai matome, kad vis daugiau žmonių dalyvauja mūsų pamaldose. Jaunuoliai čia sąžiningai tęsia pamaldas nuo Europos jaunimo susitikimo prieš ketverius metus, jie mus priglaudė po savo sparnu. Labai miela matyti pažįstamus jų veidus. Kiekvieną penktadienį parapijos jaunimas rengia pamaldas, o šįvakar su mumis melstis atvyks katalikų vyskupas.
 
Taip pat dalyvaujame įvairiuose projektuose visame mieste. Padėjome Motinos Teresės seserims maitinti benamius. Dalyvavome vyskupų „Tikėjimo ture“, kurio metu susitikome su parapijų jaunimu, savanoriavome „Pauluskerk“ ir daugelyje kitų, „Paradijskerk“ organizuotų, renginių.
Alina ir Michaela iš Vokietijos ir Sorcha iš Anglijos


Monpeljė - Monferjė - Prades (Prancūzija)

Mūsų mažą laikiną bendruomenę į svečius priėmė Monferjė-siur-Lė ir Monpeljė miestai. Gyvenome katalikiškoje mokykloje. Rytais bendraudavome su žmonėmis atvykstančiais į Monpeljė „Solidarumo stotelę“ (angl. „Solidarity Stop“). Tai žmonės gyvenantys gatvėse arba namuose su netinkamomis gyvenimui sąlygomis. Kai su jais kalbėdavomės, o ypač, kai jų klausydavomės, mums atsiverdavo kitokia realybė. Jų gyvenimas dažnai būna sunkus ir jiems reikia pasikalbėti ir būti išklausytiems. Jie taip pat dalyvaudavo mūsų pamaldose.
 
Be to, mus dažnai pasikviesdavo Monpeljė vyskupijos kapelionai ir jaunimo grupės. Su jais labai įdomiai diskutuodavome įvairiais klausimas, taip pat ir apie pašaukimą, įvairių tikėjimų bruožus, nes mūsų bendruomenė buvo ekumeninė.
 
Turėjome galimybę dalyvauti šv. Mišiose ir pamaldose su labai daug religinių grupių: su Betliejaus seserimis jų vienuolyne Mougères, su Domininkonų vienuoliais, su „Solidarumo stotelė“ sielovadininku, su dvejomis protestantų ir keliomis katalikų parapijomis, su vyskupais ir jų komanda vyskupijos namuose... Mus taip pat pakvietė apsilankyti mečetėje.
 
Ši kelionė mums leido patirti, kad iš skirtingų šalių kilusiems žmonėms yra įmanoma kartu gyventi, melstis, dalintis valgiu ir jausmais. Esame dėkingi visiems, kurie prisidėjo prie šios patirties ir ją padarė tokią malonią.
Xiaochen iš Kinijos, Cândido iš Portugalijos ir Lukas iš Vokietijos


Šatijonas/Châtillon (Prancūzija)

Sunku patikėti, kad penkios savaitės jau praėjo ir mes jau sugrįžome į namus. Taip pat sunku rasti žodžių savo patirčiai apibūdinti. Niekada negalėsime iki galo atsidėkoti savo Šatijono parapijai ir Taizé bendruomenei už tai, kad mums leido išgyventi šią patirtį, kuri pakeitė mūsų gyvenimus.
 
Ne viskas buvo idealu. Iš pradžių buvo nelengva. Žmonėms iš keturių skirtingų šalių su skirtingomis kultūromis, turintiems skirtingą kilmę, susiburti nelengva... Bet galiausiai mūsų pastangos atnešė vaisių – mes atvykome vienos kitų nepažinodamos, bet išvykome kaip draugės ar net seserys.
 
Dienos buvo labai skirtingos, kartais mes dalyvaudavome parapijos veikloje, kartais vykdavome į Paryžių ar į kitas vyskupijos vietas tam, kad pamatytume, kaip ten gyvena krikščionys.
 
Taip pat supratome maldos svarbą bendruomeniniame gyvenime. Bendras laiko skyrimas Viešpačiui aukoti savo išgyvenimus mums tikrai padėjo kasdienybėje.
Amandine, Katharina, Sandra ir Chimène


Leuvardenas (Nyderlandai)

Laikrodis tiksi, laikas skrieja, jau mėnuo kaip mes čia. Mūsų nuotykis eina į pabaigą, laikas išvykti, atsisveikinti... Mūsų širdys sklidinos laimės, o mūsų lagaminai prikrauti prisiminimų. Laikas grįžti į savo gyvenimus, pertrauka pasibaigė, metas pakilti užsklandoms! Dabar privalome grįžti prie savo kasdienių gyvenimų, įpročių, tradicijų, grįžti į savo šeimas, į savo šalis [...], bet skirtumas tas, kad mes užaugome, subrendome ir pasikeitėme! Taip, šiandien mes galime pasakyti, kad mums pasisekė sukurti mažą bendruomenę, mes puikiai supratome laikinumą, bet didžiuojamės, kad stengėmės, ir mums pasisekė. Tai tikrai viena iš geriausių mums duotų patirčių – stengtis kurti kažką tokio galingo, intensyvaus, patrauklaus ir tokio tikro!
 
Esame skolingos visiems mus priėmusiems žmonėms iš arti ir toli, savo darbuose ir bažnyčiose. Visiems žmonėms, kurių pagalba ši gyvenimiška patirtis liks amžinai įsirėžusi mūsų atsiminimuose, sakome AČIŪ!
Camille


Amštetenas (Austrija)

Kiekvieną rytą meldžiamės namuose ir mums taip patinka pradėti dieną su giesmėmis ir tyla. Nors kartais būna sunku anksti keltis, esame motyvuotos melstis ir labai vertiname rytines pamaldas. Papusryčiavusios vykstame į savo veiklas. Dvi merginos du kartus per savaitę padeda „socialiniame turgelyje“, kur skurdžiai gyvenantys žmonės gali už žemą kainą nusipirkti maisto, o trečia mergina padeda dėvėtų drabužių parduotuvėje. Abiejose šiose vietose mes aptarnaujame klientus, geriame kavą ir pirmąją dienos pusę leidžiame su ten dirbančiais žmonėmis. Antradienį aplankėme vienuolyną, kuriame dauguma gyvenančių vienuolių yra garbingo amžiaus. Mes su jomis leidome laiką ir šiek tiek joms padėjome.
 
Beveik kasdien per vidudienio pamaldas esame Amšteteno vienuolyno bažnyčioje, kurioje meldžiasi vienuolės pranciškonės. Kartais prie mūsų prisijungia vienuolyno mokyklos mokinių klasės. Pietaujame mokyklos valgykloje, kurioje susitinkame su mokytojais.
 
Po pietų dalyvaujame kitoje veikloje, pvz., pirmadieniais lankome senjorus „Raudonojo kryžiaus“ organizuojamame klube, ketvirtadieniais - mokymosi sutrikimų turinčių paauglių klube, o penktadieniais - vaikų klube. Kiekvieną vakarą meldžiamės vakarinėse pamaldose, kurios dažniausiai vyksta prie mūsų namo esančioje bažnyčioje. Prie mūsų dažnai prisijungia žmonės iš vietinės bendruomenės. Kartais mes prisijungiame prie pamaldų su giesmėmis iš Taizé kitur arba pačios organizuojame pamaldas kitoje vietoje.
Ashley, Nynke ir Wilma

Mantuja (Italija)

Mūsų dienos Mantujoje buvo suplanuotos taip, kad turėdavome pamaldas tris kartus per dieną ir šv. Mišias vietiniame „Carito“ skyriuje, dalindavome maistą žmonėms, gaunantiems mažas pajamas, ir su jais susipažindavome, plaudavome indus, tvarkydavomės, pakuodavome maistą, dirbdavome kitus atsitiktinius darbus ir pan. Taip pat turėdavome daug susitikimų: su jaunimo grupėmis mokyklose, įvairiose bažnyčiose ir su Mantujos vyskupu. Taip galėjome liudyti savo gyvenimą bendruomenėje, savo motyvaciją ir savo tikėjimą.
 
Kai kurie susitikimai nebuvo lengvi, nes paaugliai užduodavo klausimus, kurie mus vertė giliau susimąstyti apie savo tikėjimą. Daugybė jaunuolių buvo agnostikai ir skeptiškai nusiteikę Bažnyčios atžvilgiu, bet mes juos sutikome atvirai ir pajutome, kad kažkaip sugebėjome rasti tinkamų žodžių įvairiausioms situacijoms. Mes visus pakvietėme į savo pamaldas. Kartais melsdavomės vieni, kartais – su daugybe žmonių. Viena grupelė reguliariai lankydavosi mūsų pamaldose.
 
Mūsų vizito Mantujoje metu, mus priėmė ir mumis rūpinosi Suzzara parapija. Turiu pasakyti, kad visi šie žmonės – kunigai, savanoriai, virtuvę tvarkančios moterys, mums buvo nepaprastai svetingi ir geri. Manau, kad tiek mums, tiek jiems tai buvo nuostabi patirtis. Keista, kad mes atvykome tuščiomis rankomis, bet vis tiek galėjome tiek daug duoti ir pasiimti. Jautėmės, kad esame šeimos dalis.
Tobias

Braganca (Portugalija)

Negalime patikėti, kad jau praėjo dvi mūsų viešnagės savaitės. Džiaugiamės buvimu Bragancoje (miestelis šiaurės Portugalijoje). Sutikome čia daug gerų žmonių.
 
Mums labai malonu čia dirbti. Darbuojamės institucijoje, kuri atlieka įvairias socialinio darbo veiklas. Didžiąją laiko dalį skiriame vyresnio amžiaus žmonėms gyvenantiems skurde. Giedame su jais, nusivedame juos į bažnyčią ir ypač stengiamės su jais kalbėtis. Nemokame portugalų kalbos, todėl iš pradžių buvo šiek tiek sunku, bet dabar jau žinome, kad bendrauti padeda skirtingų kalbų mišinys ir šypsena. Du kartus per savaitę taip pat dirbame su nepasiturinčių šeimų vaikais.
 
Mums patinka būti su visais šiais žmonėmis. Su kiekviena diena mes vis geriau vieni kitus pažįstame. Gera leisti laiką kartu su jais!
 
Kai kurie žmonės ateina į kiekvienas mūsų pamaldas.
Lisa, Anna ir Magarete, Bragancoje


Moresnetas (Belgija)

Rūta, Ines ir Pascale jau grįžo į namus po patirties gyvendamos mažoje laikinoje bendruomenėje mūsų Jean Arnolds namuose Moresneto miestelyje (Belgija). Mums pasiliko keturių intensyvių savaičių susitikimų prisiminimai. Visi, kurie ateidavo į pamaldas arba pavalgyti, liko patenkinti jų apsilankymu ir padrąsinimu – vyresnio amžiaus žmonės, studentai, sergantieji, neįgalieji, vargšai ir benamiai, mūsų bendruomenės nariai...
 
Patyrėme tiek daug gražių akimirkų, nepaisant liūdnų momentų, susidurdami su kitų kančiomis ir mūsų pačių silpnybėmis. Tačiau džiaugsmas išliko tomis tylos ir dėkingumo akimirkomis.
 
Gyvename trijų valstybių sankirtoje ir dar kartą įsitikinome, kaip svarbu rasti bendrą kalbą ir klausytis vieniems kitų. Bendros pamaldos mus subūrė, ramino ir suteikė jėgų judėti į priekį.
 
Mes visi, Jean Arnold namų gyventojai, dėkojame už mažą laikiną bendruomenę savo namuose.
Renate, Moresnetas


Roanas (Prancūzija)

Mūsų kelionė į Taizé, rugsėjo 13 d., buvo nuostabus momentas. Mes, 47 žmonės, išvykome išrinkti 3 jaunas merginas, kurios suformuotų mažą laikiną bendruomenę, kurią mes rengiamės priimti Roane. Mums labai patiko dalyvauti Biblijos įvaduose ir mažose pasidalijimų grupelėse. Žmonės man vis dar dėkoja, kai juos susitinku gatvėje.
 
Marlene, Michelle ir Katja dabar jau yra gražiai įsikūrusios nedideliame bute priklausančiame Šv. Onos parapijai. Miesto centre iš vieno taško į kitą jos nusigauna dviračiu. Svarbiausios vietos: Secours Catholique (humanitarinė organizacija), protestantų bažnyčia, ir Notre Dame... Kai joms reikia nuvykti kur nors toliau, žmonės pasisiūlo jas pavežti. Jie yra sujaudinti šių jaunų moterų aukojamu laiku, idant nuvyktų ir susitiktų su kitais.
 
Pamaldos labai gražios, o jose apsilankančių žmonių skaičius nuolat auga.
 
Šis vizitas tikrai padeda suartinti ir pažinti mūsų regiono žmones!
 
Ačiū jums!
Isabelle Dumas, Roanas, Prancūzija


Kijevas (Ukraina)

Kas mane labiausiai nustebino per pastarąsias keletą dienų, praleistų Kijeve, yra tai, kaip žmonės matydami mus džiaugiasi. Mes tik maža grupelė iš Taizé, atvykusi į Ukrainą susitikti su jais ir galbūt kažkuo jiems pasitarnauti. Manau yra labai svarbu, kad jie pamatytų, jog po pastarųjų įvykių yra žmonių norinčių pas juos atvykti ir susitikti.
Ilan (Prancūzija), Kijeve
Dalykas, kurį labai mėgstu Kijeve yra giedojimu pripildyta stačiatikių liturgija. Iki šiol visada buvo choras pagirtinai giedantis mažiausiai dviem balsais. Didesnėmis šventėmis, pavyzdžiui, sekmadieniais Lavros vienuolyne būna choras, kuris liturgijai suteikia koncerto grožį.
Matthias (Vokietija), Kijeve


Briuselis (Belgija)

Gyvenimas laikinoje Poverello brolijoje Bram’ui, Benjamin’ui, Mark’ui ir Paul’ui, o taip pat mums - Poverello šeimai, t.y. savanoriams ir svečiams, kurie pas mus ateina pavalgyti arba laikinai pagyventi, sekasi gerai. Kiekvieną dieną įvairiuose Poverello centruose gaminame maistą ir pavalgidiname virš 700 žmonių. Be to, turime galimybę apgyvendinti iki 55 žmonių. Pas mus ateinantiems materialinių ir praktinių problemų turintiems žmonėms labai reikalinga vieta, kurioje jie galėtų pailsėti, rasti ramybę ir susitikti su kitais žmonėmis.
 
Nedidelės laikinos brolijos vaikinai rūpinasi, kad tris kartus per dieną įvyktų bendros maldos susitikimai. Jų metu į mūsų namų koplyčią ateina savanoriai, o kartais ir Poverello svečiai.
 
Matome kaip vaikinai yra įsitraukę į savo darbą, kaip jie domisi Poverello gyvenimu. Jų buvimas ir malda mums yra dideliu palaikymu, o taip pat paskatinimu atkakliai daryti savo kasdienį darbą.
Johan, Poverello šeimos vardu, Briuselis


Porto (Portugalija)

“Sunku patikėti, kad jau praėjo daugiau nei pusė mūsų buvimo Porte laiko. Mums teko malonė susitikti su žmonėmis nuo 2 iki 87 metų amžiaus, kurie atrodo iš tikro džiaugiasi mūsų buvimu čia. Nors iš tikrųjų tai mums garbė bent akimirką pamatyti pasaulį jų akimis.
 
Atrodo, kad mūsų trijulė įsitraukusi į vietinių gyventojų kasdienį gyvenimą, bandanti pažinti jų parapiją ir kaimynus, gyvenanti ir besimeldžianti kitaip, nebijanti užklysti į vietas, kurias aplenkia minios turistų, atrandanti, kad nepasiturintys miesto gyventojai turi daug ką pasiūlyti ir daug kuo pasidalinti, yra labai vertinama.
 
Nors kalbos barjeras yra mums iššūkis, meilės, tarnystės ir pasiaukojimo kitiems kalba dovanoja mums visas gramatines Portuñol (ispanų ir portugalų kalbų mišinys) klaidas.
 
Mums pasisekė, kad esame įtrauktos į visus parapijos socialinio centro darbo aspektus: kartu su vaikais einame į žaidimų aikštelę, prižiūrime, kad žaisdami ir kvailiodami nepamestų kepuraičių. Padedame dirbdamos su benamiais, iš kurių vienas pasirodė esąs aistringas gitaristas ir labai pamėgo Taizé giesmes. Organizuojame gimnastikos užsiėmimus pagyvenusiems žmonėms, o mieloms močiutėms, kurioms yra sunku vaikščioti, padedame aplankyti giminaičius, drauge išgeriame kavos.
 
Be to tris kartus per dieną rengiame pamaldas - rytais mūsų grupelei, vidurdienį su tais žmonėmis, su kuriais dirbame, o vakarais meldžiamės Porto Šv. Juozapo bažnyčioje (Igreja de São José das Taipas). Į vakarines pamaldas ateina žmonės iš kaimyninio Vitória rajono ir viso Porto miesto. Jie džiaugiasi, kad kartu su savimi atsivežėme dalelę Taizé (ikonas, knygeles, maldos būdą ir tikimės - dar daugiau).”
Jeanne, Judith ir Yolanda Porto mieste

Printed from: http://www.taize.fr/lt_article17024.html - 24 October 2017
Copyright © 2017 - Ateliers et Presses de Taizé, Taizé Community, 71250 France