Praha

Brolio Alois apmąstymai

Kiekvieną vakarą, Prahos susitikimo metu, pamaldų pabaigoje brolis Alois kalbės susirinkusiam jaunimui. Apmąstymų tekstai bus paskelbti šiame puslapyje.

Brolis Alois, Praha, 2015 m. sausio 1 d., ketvirtadienio vakaras

Džiaugiamės dosniu šeimininkų svetingumu. Norėčiau padėkoti šeimoms, parapijoms, bažnyčių vadovams ir visiems miesto ar regiono valdžios institucijų darbuotojams, kurių dėka taip sklandžiai praėjo mūsų susitikimas. Dėkojame už mums skirtas mokyklų patalpas.

Ypač džiugu, kad į šį Europos susitikimą susirinko įvairių konfesijų krikščionys, taip pat žmonės, kurie neišpažįsta tikėjimo į Kristų, bet kurie siekia būti taikdariai.

Kristus paaukojo savo gyvybę, norėdamas suburti visus žmones į vieną didelę šeimą. Jis ragina savo pasekėjus būti jo taikos ir ramybės pasaulyje ženklu. Tam, kad taptume tokiu ženklu, negalima delsti siekiant krikščionių susitaikymo.

Mums, visiems krikščionims, rūpi kuo greičiau rasti atsakymą į štai ką: kaip savo gyvenimu liudyti tai, jog įmanoma eiti vienybės keliu gerbiant įvairovę?

Visada bus skirtumų tarp krikščionių. Jie išliks atviro dialogo kvietimu; jie taip pat galės praturtinti. Bet ar ne metas dabar pirmenybę teikti mums visiems būdingai Krikšto tapatybei, kuri jau vienija mus Kristuje?

Ar neturėtų šiandien krikščionių bažnyčios išdrįsti susirinkti po vienu stogu dar prieš pasiekdamos bendrą sutarimą visais teologiniais klausimais?

Šiomis dienomis jūs, įvairios Prahos Bažnyčios, priimate mus ̶ protestantus, katalikus ir stačiatikius. Mane ypač jaudina tai, kad mes patiriame šį vienybės ženklą Jono Huso, kurio smurtinės mirties metinės bus minimos kitais metais, krašte. Bendrai atsakome už tai, ką padarė Bažnyčios padalinys XV amžiuje, bet jo asmenybė, tokia nepriekaištinga, veda mus link atgailos ir susitaikinimo.

Kristus suteikia vienybę tada ir taip, kaip nori. Bet jei mes to kartu nelauksime, kaip jis galės mums šią dovaną suteikti? Susirinkę po vienu stogu, taip pat ir Marija, apaštalai gavo Šventosios Dvasios dovaną. Ir Šventoji Dvasia visada mus jungia nepaisant mūsų skirtumų.

Kaip galime susirinkti po vienu stogu? Norėčiau pateikti šešis pasiūlymus:

- galime susirinkti po vienu stogu vietos bendruomenėje, kartu su kaimynais ir šeimomis vietos lygmeniu, kartu melstis, padėti vieni kitiems, ir geriau vieni kitus pažinti.

- skirtingų konfesijų vietos bendruomenės jau bendradarbiauja, studijuodamos šv. Raštą, užsiimdamos socialine ir pastoracine veikla, katecheze. Ši veikla galėtų būti dar aktyvesnė. Visos bendruomenės turėtų bendradarbiauti su kitų konfesijų krikščionimis visose įmanomose srityse ir visuomet atsižvelgiant į kitus.

- esame kartu šioje gražioje katedroje. Ar negalėtų daugelyje miestų katedra ar pagrindinė bažnyčia tapti įprastais maldos namais visiems toje vietovėje gyvenantiems krikščionims?

- teologijos dialogas turi tęstis. Ar tai galima būtų padaryti vis labiau ir labiau koncentruojantis ties bendra malda ir suvokiant, kad mes jau esame kartu? Gyvenant ir meldžiantis kartu visai kitaip sprendžiasi teologiniai klausimai. Greičiausiai, tą patį galima būtų pasakyti ir etinių apmąstymų atžvilgiu.

- visi tikintieji gavo pastoracinės dovanos dalį rūpintis vienas kitu. Krikščioniškajai šeimai, t. y. Bažnyčiai, taip pat reikia vienybės tarnystės visais lygmenimis. Bendrystės tarnystė pasaulio lygiu yra tradiciškai siejama su Romos vyskupu. Ar jis negalėtų būti laikomas tuo, kuris rūpinasi brolių ir seserų santarve, nepaisant jų skirtumų? Ar Bažnyčioms nebūtų įmanoma pasvarstyti, kokiais būdais jos galėtų įsilieti į šią tarnystę?

- ar neturėtų tos Bažnyčios, kurios pabrėžia, kad norint kartu priimti Komuniją reikia pasiekti tikėjimo vienovę ir sutarti dėl tarnystės, tiek pat dėmesio skirti tarpusavio meilės harmonijai? Ar nederėtų joms pasiūlyti platesnį Eucharistijos svetingumą tiems, kurie išreiškia vienybės troškimą ir tiki tikruoju Kristaus buvimu? Eucharistija nėra vien tik vienybės viršūnė, bet ir kelias į ją.

Susitarkime eiti pirmyn keliu, kurio nežinome iš anksto, pasiremdami šiais Izaijo žodžiais: „Aš vesiu akluosius jiems nežinomais keliais.“ Mes pasitikime Šventąja Dvasia jai vedant mus nežinomais takais. Jos įkvėpimas paruošia mus tapti tikraisiais bendrystės liudytojais.

Brolis Alois, Praha, 2014 m. gruodžio 31 d., trečiadienio vakaras

Atvykę į Prahą gavote Pasiūlymus ateinantiems metams, kur didžiausias dėmesys skiriamas Jėzaus kvietimui būti žemės druska. Jis nesako „jūs turite būti“, bet tiesiog „jūs esate žemės druska“. Druska yra susimaišiusi su žeme, kur gyvena žmonės. Kristus siunčia mus visur kur perduoti gerąją naujieną apie Dievo meilę.

Kaip nuostabu! Dievas neskleidžia savosios taikos ir ramybės stebuklingai iš viršaus, bet tai daro per mūsų gyvenimus. Jis pasikliauja mumis, kviečia mus būti taikos raugu žmonijos tešloje. Žmonijos, taip tragiškai draskomos ginkluotų ir neginkluotų konfliktų.

Dievas laukia, kol ištarsime „taip“ jo meilei, drąsiai ir su visu pasitikėjimu, taip kaip tai padarė Marija ir daugybė kitų Dievo liudytojų.

Brolis Roger yra vienas iš jų. Kitais metais minėsime jo šviesų atminimą. Be įprastų savaitinių Taizé susitikimų vyks bendruomenėje gyvenančių jaunuolių ir jaunųjų teologų susitikimai. Rugpjūčio 9–16 d. dienomis vyks „Naujojo solidarumo susitikimas“. Kodėl „naujasis solidarumas“?

Naujuoju jį vadiname todėl, kad turime iš naujo pasiryžti gyventi solidariai. Mes visi galime pasistengti, kad žmonių ir tautų draugystė taptų prioritetu, prie to prisidėdami per mums suteiktas dovanas. Mūsų pastangos ir kartais net pasiaukojimas, kurio prireikia siekiant šio tikslo, suteikia džiaugsmo ir gyvenimo prasmės.

Naujuoju jį vadiname ir todėl, kad mūsų laukia nežinomi iššūkiai. Kaip galėtume teigiamai prisidėti prie globalizacijos procesų, kad nebūtų engiami vargšai ar mažumos? Kaip reikėtų gyventi vis labiau technologizuotame pasaulyje? Svarbiausiais klausimais taip pat be abejo išlieka migracija ir ekologija.

Ir galiausiai – naujuoju jį vadiname todėl, kad solidarumas yra susijęs su nuostatų ir požiūrio kaita. Visada bus svarbu padėti vargšams. Tačiau turime gerbti kiekvieno žmogaus orumą, vengdami paternalistinio ar globėjiško požiūrio ir laikydamiesi abipusiškumo principo. Neturtingieji turi daug kuo pasidalyti; jie padeda mums būti žmogiškesniems, taip pat – geriau suprasti Evangeliją, visą jo gylį.

Taizé bendruomenė neturi jokių paruoštų sprendimų šiais sunkiais klausimais; mes tik galime pasiūlyti platformą ar pagrindą žmonių susitikimams ir įvairioms iniciatyvoms. Klausantis vieniems kitų gimsta projektai; tai gali paskatinti kai kuriuos žmones imtis ilgalaikių sprendimų dėl savo ateities.

Brolis Roger norėjo gyvenimo brolijoje, kad neužsiliktų teoriniame lygmenyje. Bendruomenę pats vienas pradėjo būdamas 25-erių metų. Vėliau prisijungė ir kiti. Jie kartu davė viso gyvenimo įžadus. Broliui Roger būtų buvę sunku patikėti, kokį derlių išaugins mažytė pasėta sėkla. Jo gyvenimo pavyzdys mums rodo, jog galime pradėti nuo trupučio.

Visi mes galime būti pasitikėjimo piligrimai savo aplinkoje. Būtent pasitikėjimas gaivina mūsų gyvenimą kiekvieną dieną. Tokios didelės šventės, kaip mūsų susitikimas Prahoje, nėra savitikslės – jos suteikia mums jėgų žengti į priekį. Mūsų laukia ir kiti pasitikėjimo piligrimystės etapai.

Amerikos, Azijos ir Afrikos jaunimui sudalyvavus mūsų pasitikėjimo piligrimystėje, dabar metas atėjo Okeanijai. Jau visai netrukus, vasario mėnesį, leisimės į Australiją ir Naująją Zelandiją.

Po pusantrų metų, 2016 metais, vyksime į žemyną, kuris yra taip arti Europos, tačiau taip mažai suprantamas – t. y. Afriką. Po susitikimų Kenijoje ir Ruandoje, kartu susirinkęs Vakarų Afrikos jaunimas kvies kitų žemynų žmones į šį pasitikėjimo piligrimystės etapą. 2016 m. rugsėjo pradžioje mūsų lauks Beninas, Kotonu.

Ir 2015 metų pabaigoje, beveik po metų, vyks kitas Europos jaunimo susitikimas. Ketiname svečiuotis Pietų šalyje, kuri yra pagarsėjusi savo svetingumu, tačiau išgyvenanti ekonominius sunkumus. Taigi gruodžio 28 d. – sausio 1 d. būsime laukiami Ispanijos mieste – Valensijoje.

Baigdamas pasakysiu keletą žodžių žmonėms iš Ispanijos. Ispanijos jaunimui noriu pasakyti: jūs esate dvasiniai šventosios Teresės Avilietės, kurios minime 500-tąsias gimimo metines ir švento kryžiaus Jono, sūnūs ir dukterys. Savo dienomis jie sužadino mistinį Ispanijos gyvenimą. Savo ruožtu jūsų karta yra kviečiama įžiebti atnaujinto tikėjimo ugnį. Mes vyksime į Valensiją prisiliesti prie tos ugnies, kad ji pasklistų po visą Europą.

Brolis Alois, Praha, 2014 m. gruodžio 30 d., antradienio vakaras

Susirinkę iš visos Europos, taip pat iš kitų žemynų, mes leidžiamės vedini Kristaus žodžių: „Jūs ̶ žemės druska", visų pirma siekdami išsiaiškinti, kaip šie žodžiai skatina mus kurti taiką žemėje.

Gera žvelgti į savo gyvenimą tokioje šviesoje! Mūsų Europos susitikimas gali mums padėti geriau suvokti Kristaus kuriamą visuotinę žmonių bendrystę. Nors ir išsibarstę po visą pasaulį, mes galime prisidėti leisdami Dievo ramybei sklisti tarp žmonių.

Džiaugiamės nuostabiu priėmimu Čekijoje. Žinoma, krikščionių yra mažuma. Tačiau ši šalis pasižymi tauria humanistine tradicija, praturtinama meno, literatūros, tapybos ir muzikos. Taip ir tikintieji ir netikintieji bendrai remia tendenciją priešintis nuobodžiam materializmui, kuris kelia grėsmę mūsų visuomenei.

Krikščionys čia sudaro mažumą, kaip ir daugelyje pasaulio valstybių ir kaip pirmųjų krikščionių laikais. Jie čia tarnauja kaip žemės druska, nesiekdami valdžios, neprimesdami savo nuostatų visuomenei, bet veikdami kaip paprasti taikdariai ir teisybės ieškotojai ten, kur jie gyvena.

Norėčiau pasakyti Čekijos krikščionims, kad jie yra tikra žemės druska. Tai galioja ir dabar, ne tik anksčiau. Mūsų Taizé bendruomenė gyvai prisimena daugelį jūsų šalies tikėjimo liudytojų, kurie kovojo už laisvę ir kurie buvo pasirengę atiduoti savo gyvybę. Aš kalbu apie tokius žmones kaip Maria ir Jiří Kaplanai, kurie jau prisijungė prie Kristaus amžinajame gyvenime.

Jaunieji europiečiai, ar žinote, kad Prahos arkivyskupas kardinolas Duka, kuris kartu su kitų Bažnyčių vadovais prisidėjo rengiant šį susitikimą, už savo tikėjimą buvo priverstas ilgus metus praleisti kalėjime?

Taip pat noriu paminėti pastorių Alfredą Kocabą, pirmąjį čeką, kuris 1967 m. atvyko su žmona Darja į Taizé. Daugelį metų jam buvo draudžiama vykdyti savo tarnystę; jis dirbo muziejaus kūriku. Rūsyje šalia akmens anglių jis susitikdavo su teologijos studentais ir slapta skaitė jiems paskaitas, taip pat ir apie šv. Kryžiaus Joną. Jis dabar serga ir negali prisijungti prie mūsų, bet mes sveikiname jį per televiziją.

Visiems jauniems žmonėms, dalyvaujantiems šiame Europos susitikime, buvo pateikta įvairių konkrečių pasiūlymų ateinantiems metams. Vienas jų - kiekvieną sekmadienio vakarą praleisti pusvalandį tyloje su kitais už taiką pasaulyje.

Tas pusvalandis visų pirma skiriamas Dievui patikėti šalis ir žmones, kurie kenčia nuo smurto. Tai taip pat tinkamas laikas priimti Kristaus ramybę į savo širdį, kad būtume pasiruošę aplink save kurti taiką ir teisingumą.

Pernai mūsų pasitikėjimo piligrimystės vedini nukakome į keletą Amerikos šalių, taip pat ir į Kubą. Daugelis jaunų kubiečių mums sakė, kad jaučiasi pernelyg izoliuoti. Jie paprašė manęs perduoti linkėjimus į Prahą susirinkusiam jaunimui. Taigi jums šilčiausi sveikinimai nuo Kubos jaunimo!

Šie jaunuoliai jums perduoda savo parašytas trumpas užtarimo maldas. Vieną iš jų, užrašytą nedideliame lapelyje, gausite šiandien po pamaldų. Savo malda paremsite Kubos jaunimą.

Ir galiausiai ̶ naujienos. Tarp mūsų yra skirtingoms bažnyčioms priklausančio jaunimo iš Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos. Kartu su jais mes suprantame kad Kristus yra mūsų viltis, mūsų ramybė. Taigi, lydimi įvairių Europos šalių jaunimo, keli mūsų broliai leisis į piligriminę kelionę kartu švęsti Kristaus prisikėlimo šiose šalyse per stačiatikių Velykas, kurios bus kitų metų balandžio 12 d.

Šioje piligriminėje kelionėje į Rusiją ir Ukrainą gali dalyvauti šimtas jaunuolių iš kitų šalių. Tie, kurie norėtų prisijungti prie mūsų ir praleisti penkias dienas Maskvoje ar tiek pat laiko Kijeve ir Lvove, daugiau informacijos ras išdalintuose lapeliuose ir galės ateiti rytoj 17 val. į 6 salę apie tai pasikalbėti.

Rytoj ryte grupelėse apmąstysite šiuos Kristaus žodžius: „Palaiminti taikdariai“ ir aptarsite, kokių konkrečių veiksmų galima imtis kuriant taiką tiek savoje aplinkoje, tiek visur kitur pasaulyje.

Brolis Alois, Praha, 2014 m. gruodžio 29 d., pirmadienio vakaras

Labai džiaugiamės šį kartą susirinkę Čekijos Respublikoje, Europos centre. Jau šią pirmąją dieną norime padėkoti visiems tiems, kurie parengė tokį puikų priėmimą.

Mums jau yra tekusi galimybė čia surengti Europos jaunimo susitikimą1990 m., praėjus vos metams po nepamirštamos „aksominės revoliucijos“, nuo kurios prasidėjo komunistinio režimo žlugimas. Mes, Taizé broliai ­ ̶ ir aš esu tikras, kad daugybė kitų žmonių – esame labai dėkingi Vidurio ir Rytų Europos žmonėms, parodžiusiems, jog nieko nėra neįmanomo.

Šio didžiojo išsivadavimo atmintis leidžia puoselėti viltį, kad net ir šiandien, kai pasaulyje tvyro įtampa, taika yra įmanoma. Mūsų susitikimas aiškiai liudija, jog kiekvienoje tautoje yra žmonių, kurie siekia taikos.

Šiomis dienomis melsimės už tuos, kurie kenčia nuo smurto ir karo Ukrainoje, Artimuosiuose Rytuose ir kitur. Čia su mumis esantiems libaniečiams taip pat puikiai žinomi jų regiono išbandymai. Jų šalis priglaudžia tūkstančius pabėgėlių iš Irako ir Sirijos. Norėčiau jiems pasakyti, jog mes esame su jais savo maldoje ir širdyse.

1990 m. susitikime Čekijos Respublikos Prezidentas Vaclavas Havelas mums sakė: „Pasitikėjimo piligrimystė žemėje mums padeda ieškant per totalitarinio režimo dešimtmečius prarastų tikėjimo šaltinių ir naujų dvasinių vertybių.“

Tai vis dar aktualu ir šiais laikais! Norėdama gyventi taikiai ir prisidėti prie pasaulio taikos, Europa, privalo grįsti savo ateitį glaudesniais ekonominiais ir politiniais santykiais. Tačiau šį siekį turi maitinti gilesnis šaltinis.

Mums šis šaltinis yra Kristaus skleidžiama taika ir ramybė. Siekdami tapti žmonijos taikos raugu, visų pirma privalome priimti Dievo ramybę savo širdyse.

Ateinančiais mėnesiais gyvensime pagal Evangelijos žodžius: „Jūs ̶ žemės druska“. Kristus mus perspėja: žiūrėkite, kad druska neprarastų savo skonio! Negalime pasiduoti nusivylimui ir liūdesiui.

Bet kaip priimti Kristaus ramybę, kurią Dievas mums nori suteikti? Juk ne visada juntame Dievo artumą. Tikinčiuosius kartais užklumpa tikėjimo naktys. Mūsų tikėjimą gali lydėti dvejonės mums sunkiai suvokiamo slėpinio akivaizdoje.

O gal priimti Kristaus ramybę reiškia paprasčiausiai pasitikėti jo buvimu? Vaikas gali tokį pasitikėjimą parodyti natūraliai. Mes, suaugusieji, turime padaryti sąmoningą pasirinkimą, kuriame dalyvautų visa mūsų esybė, protas ir jausmai.

Mūsų tikėjimas išlieka trapus visą gyvenimą; jis auga ir stiprėja bendrystėje su kitais. Tada galime patirti šviesos, aiškumo ir džiaugsmo momentų. Suprantame, jog tai yra Šventosios Dvasios, Prisikėlusiojo Kristaus Dvasios, kuri gyvena mūsų širdyse, veikimas.

Šiomis dienomis mes atnaujinsime savo tikėjimą Šventąja Dvasia, kuri perduoda Kristaus ramybę. Mes negalime šios ramybės laikyti vien sau; ji virsta gerumu artimui, siekiu šalinti neteisybę ir įsipareigojimu padaryti viską, kad žemėje visi galėtų taikiai sugyventi.

Kristaus ramybės šaltinį galima pasiekti įvairiais būdais. Pavyzdžiui malda, net jei ji yra visai paprasta. Taip pat yra gamtos ar meno perteikiamas grožis.

Norint būti žemės druska būtina siekti išlaikyti savyje gyvą „gyvenimo džiaugsmą“. Bet kaip? Jūs pakalbėsite apie tai rytoj ryte. Su džiaugsmu ir visa energija pamėginkime rasti atsakymus į kai kuriuos klausimus. Jėzus mus tikina: „Ieškokite ir rasite“.

Printed from: http://www.taize.fr/lt_article17414.html - 23 October 2017
Copyright © 2017 - Ateliers et Presses de Taizé, Taizé Community, 71250 France