Bangladešas

Mokyklos neturtėliams

Taizé broliai jau daug metų gyvena Bangladeše. Vienas jų aprašo mokyklėles, kurias jie įkūrė patiems neturtingiausiems vaikams iš musulmonų, indusų ir krikščionių šeimų.

Prie Bramaputros upės

JPEG - 26.2 ko

Žmonės, tarp kurių gyvename, beveik visi yra musulmonai, be to yra indusų bendruomenė ir tik keletas krikščionių. Tad kai tik 1987 m. atvykome gyventi į Mymensinghą, siekdami statyti pasitikėjimo tiltus, įsteigėme kelias mokyklėles neturtingiems vaikams.

Tuomet mokyklą lankė labai mažai netoli mūsų namų gyvenančių neturtingų vaikų. Neturtėlių kvartalai yra tankiai apgyvendinti, tad netrukus mes susipažinome su daugybe žmonių. Kai vaikai pradėjo lankyti mokyklą, ėmė keistis ir suaugusiųjų mąstysena. Daugelis rikšų ir nekvalifikuotus darbus dirbančių darbininkų didžiuojasi, kad jų vaikai, nors ir labai neturtingi, lanko mokyklą. Jie mėgsta pasakoti, kaip patys išmoko parašyti savo vardą, perskaityti nesudėtingus sakinius. Iš pradžių mes vakarais rengdavome užsiėmimus vaikų motinoms ir tėvams. Tačiau laikui bėgant pasidarė aišku, kur mūsų pagalbos reikia labiausiai.

Bangladešas – tai šalis, kuri vystosi labai greitai, neretai šie projektai atrodo chaotiški. Mymensingho mieste šiuo metu daugumoje rajonų yra atidarytos mokyklos. Todėl mes išlaikome tik tris mokyklas, kur vaikai yra maitinami (nuo darželio iki antros klasės), tikėdamiesi, kad šie patys mažiausi vaikai vėliau norės toliau tęsti mokslą apylinkės mokykloje, į kurią paprastai jiems nelengva patekti. Taigi mes tęsiame darbą šiose trijose mokyklose, kuriose yra penkios klasės – mūsų mokyklose mokosi daugiau negu 1500 vaikų.

Būtent šiose mokyklose jauni mokytojai – musulmonai, indusai ir krikščionys – mokosi dirbti drauge. Visi jie yra studentai, kuriems reikia pinigų susimokėti už studijas koledžuose, jie čia dirba mokytojais kartais dvejus, kartais ketverius metus, o kartais dar ilgiau. Šie studentai supranta, kad jei jie patys nori gauti pagalbą, tai ir jie turi ką nors duoti. Ir jie skiria dalį savo laiko darbui mokyklose, kur mokosi neturtingi vaikai. Jie dirba labai gerai, savo darbu jie pelnė daugelio vyresnių mokytojų dirbančių aplinkinėse vidurinėse mokyklose pagarbą, šie mokytojai kreipiasi į šiuos studentus prašydami atsiųsti jiems geriausius mokinius, kai jie baigs pradinę mokyklą!

Šie jaunuoliai ir merginos ne tik suvokė, kaip malonu daryti gerus darbus drauge. Tarnavimas neturtingiesiems padeda pajusti, kad esame viena žmonijos šeima. Mūsų kiekvieną mėnesį rengiamuose susitikimuose mes ne tik aptariame praktinius mūsų mokyklų darbo klausimus, bet ir stengiamės paskatinti juos atrasti širdies gerumą, kad jiems rūpėtų teisingumas, taika ir meilė vargšams, o taip pat pagarba vienas kito religijai ir kultūrai. Tai yra esminė vystymosi dalis, kuri dažnai pamirštama, ir ne tik neturtingose šalyse.

Binpara

JPEG - 21.9 ko

Mūsų namai yra netoli Bramaputros upės. Ši upė išteka iš Himalajų kalnų, indusams ji yra viena iš pusiasaliu tekančių šventųjų upių. Kitame upės krante prasideda kaimai su savo ryžių laukais, bambukų giraitėmis ir mažais bambukų nameliais su skardiniais stogais. Arčiausiai upės esančius kaimus kasmet užlieja potvynių vanduo. Žmonės čia labai neturtingi, jie dirba Mymensingho mieste įvairius nekvalifikuotus darbus, tai taip pat rikšos, padieniai darbininkai. Moterys kartais dirba vidurinės klasės šeimų namuose valytojomis, virėjomis ar skalbėjomis. Jų alga labai maža: jos dirba už maistą ir gauna 5 ar 6 dolerius per mėnesį.

Mes įkūrėme pirmąją mokyklą 1988 m. Binpare, indusų gyvenamoje vietovėje viename iš žemumoje esančių kaimų. Šiame kaime buvo girtuokliaujama, kivirčijamasi, kai kurie vyrai jau buvo tapę priklausomi nuo azartinių žaidimų ir lošimo. Mes pastatėme mažą namelį, kaip įprasta, bambuko namelį su skardiniu stogu, tuščiame sklype netoli upės. Vaikai, ilgai nedvejoję, pradėjo lankyti šią mokyklą. Kiekvieną rytą mokytojas eidavo į namus ragindamas tėvus leisti vaikus į mokyklą. Vieną dieną jie ateidavo, o kitą dieną likdavo namuose. Mums pavyko toliau dirbti su pirmąja maža grupe vaikų kol baigėsi pirmieji mokslo metai. Tada vaikai perėjo į antrą klasę; mūšis baigėsi, mes laimėjome.

Pamažu pasikeitė ir apylinkėje gyvenančių tėvų bei kaimynystėje gyvenančių musulmonų požiūris. Jie sutiko ateiti į mokyklą ir dalyvauti nedideliuose susirinkimuose, kur mes svarstydavome girtuokliavimo, lošimų ir smurto šeimoje problemas. Jie pradėjo susitaupyti pinigų – keletą takų per savaitę – ir pasidėdavo pinigus mūsų namuose, kad ten jie būtų saugomi. Motinos ateidavo mokytis siuvinėti, taip pat taisyti vaikų drabužius. Tėvai pradėjo domėtis savo vaikais ir ateiti į mokyklą; taip pamažu mokykla tapo apylinkės centru.

Po keleto metų mokyklą reikėjo perkelti į kitą vietą, nes jai ten tapo pavojinga: upė ardė krantus. Dabar šios kaimo dalies jau visai nebeliko. Naujoji mokykla turi daugiau kaip 300 mokinių iš Binparo apylinkės: keletas indusų, daug musulmonų; mokykloje dirba 14 jaunų mokytojų.

Kiekvienais metais mes remontuojame mokyklą pasibaigus potvyniams, įrengiame naujas klases, o neseniai net perkėlėme kitos mokyklos pastatą iš miesto, kuri turėjo būti uždaryta, kai miesto valdžia nutarė nugriauti lūšnų rajoną. Bet Binpara išliko, kaip ir buvo, kaimo mokykla, pastatyta iš bambuko ir gofruotos geležies. Medžiai paaugo ir mokytojai jau kalba, kad reiktų pasodinti nedidelį gėlių darželį. Pokyčiai vyksta palaipsniui ir mokykla įsilieja į aplinką.

Žmonių mąstysena taip pat keičiasi palaipsniui. Dabar jau visi tėvai įneša nedidelį indėlį mokyklai. Jie supranta mokymosi svarbą ir vertina tai, kad mes turime bendrą viziją. Bangladeše vis labiau plinta fundamentalistinis požiūris į gyvenimą. Korano mokyklos dygsta visur. Pastarosiose skatinami prieštaravimai, požiūris yra siauras ir uždaras. Mes stengiamės tęsti pradėtą darbą, dirbame visi kartu ir gerbiame vienas kitą.

Mohammedo Abdul Azizo mokykla

Kai atvykome į Mymensinghą, vienas pagyvenęs žmogus padėjo mums priskaldyti malkų. Mes jį pavadinome „dėde“ (bengališkai „ča ča“). Tai buvo ilgos ir nuoširdžios draugystės pradžia.

JPEG - 16.4 ko

Ča ča dabar jau senas ir kiek sulinkęs, bet kas savaitę tebeateina aplankyti mus iš savo kaimo Borovilos, maždaug už 5 km į šiaurę nuo miesto. Jis ateina pėsčias, o išeidamas visada sako: „Kiekvieną vakarą, kalbėdamas savo ramaz (maldas), meldžiuosi už kiekvieną jūsų“. „Dievas ir jums, ir man siunčia tą pačią žinią: Mylėkite vienas kitą, padėkite vargšams ir gyvenkite drauge taikoje“.

1990 metais mes įsteigėme mokyklą ča ča kaime. Tikrasis jo vardas – Mohammedas Abdul Azizas, ir mokykla pavadinta jo vardu. Ši apylinkė buvo labai neturtinga ir niekas nelankė mokyklos. Visi gyventojai buvo musulmonai, prietaringi, neišsilavinę ir nepasitikintys krikščionimis. Pirmieji metai buvo sunkūs. Kai dviračiu važiuodavau pas juos, vaikai šaukdavo man įkandin: „Krikščionis!“, o tai nebuvo komplimentas. Kai prasidėjo Persų įlankos karas, žmonės sakydavo ča ča: „Tu esi su Bušo žmonėmis. Tu išdavikas“. Pasitikėdamas, ča ča nenutraukė draugystės su mumis. Šiandien mokykloje yra 300 mokinių.

Ča ča pageidavimu, tarp mokytojų visada turi būti du krikščionys. Ča ča primygtinai reikalauja, kad darbuotojų tarpe būtų du ne bengalai, krikščionys mokytojai (šie mokytojai priklauso garos etninei mažumai, kurie beveik visi yra krikščionys).

Per mokslo metų pradžios šventę, taip pat paskutinę mokslo dieną, kai skelbiami mokymosi rezultatai, kai vyksta globėjų susirinkimai, mokyklos kiemas būna pilnas mokinių tėvų, tarp kurių – vietinės mečetės imamas. Motinos taip pat kviečiamos, iš pradžių ateidavo keletas, jos stovėdavo už nugarų arba klausydavosi būdamos klasėse. Tačiau pastaruoju metu jos pasidarė drąsesnės; dabar jos netgi sėdi ant suolų mokyklos kieme, savo vyrams ar broliams iš dešinės.

Jagaroni

JPEG - 27.7 ko

Kai tik britai pasitraukė iš Indijos 1947 m., pusiasalis buvo padalintas ir indusai pradėjo keltis iš Bangladešo į Indiją. Kai tik Indijoje kyla susidūrimai tarp indusų ir musulmonų, Bangladeše užpuolami ir apiplėšiami indusų kaimai, ir toliau mažumos išsikrausto iš šalies. Tie, kurie pasilieka, yra arba labai neturtingi, arba labai turtingi. Pasiliekančiųjų tarpe yra vadinami atstumtieji, tai žmonės, kurie šluoja gatves ir valo tualetus. Mahatma Gandhi juos vadindavo „Harijans“, t.y., „Dievo vaikais“. Vienos Harijan grupės nariai gyvena netoli nuo mūsų, jie užkasa kritusius gyvulius ir laidoja mirusius žmones. Vietovė, kur jie gyvena, yra nešvari, žmonės dažnai girtauja. Tai pati „žemiausia“ socialinė grupė.

Mes ten įsteigėme mokyklą 2002 m., mažoje patalpoje pastatytoje iš bambukų tuščiame plote tarp namelių. Visų pirma, kartu su jaunų žmonių grupe, mes išvalėme visą plotą. Atidarius mokyklą, atėjo 60 vaikų, bet netrukus daugelis iškrito.

Kaip ir kitur, mokytojai rytais turėjo eiti ieškoti savo mokinių. Kartais girti tėvai ateidavo į mokyklą ir išsivesdavo savo vaikus, tarsi norėdami pasipriešinti pokyčiams mažoje erdvėje, vienintelėje, kurią jie kada nors yra pažinę.

Nepaisant jokių kliūčių, dabar mokyklą lanko 120 mokinių ir jau yra dvi grupės vaikų, baigusių V klasę. Keletas vaikų tęsė mokslus vidurinėje mokykloje, nors daugeliui, ypač mergaitėms, tai reiškia kovą prieš tradiciją ir nenorinčius suprasti tėvus. Kadangi Jagaroni yra mieste, ši mokykla pamažu tampa tokia mokykla, kur mokiniai maitinami. Ši vietovė yra labai maža, apylinkėje yra ir daugiau mokyklų.

Bolashpur

JPEG - 29.3 ko

Bolashpur žmonės gyvena labai arti mūsų, lūšnų kaimelyje netoli upės. Tačiau prieš šešis metus vieną dieną vyriausybė nusprendė, kad jie turi iš ten išsikraustyti. Atvažiavo policija, kad nugriautų lūšnas tų žmonių, kuris nespėjo laiku išsikraustyti. Jiems buvo surasta nauja vieta, prie upės, žemumoje, kasmet potvynių užliejamoje vietovėje.

Kartais net du ar tris mėnesius žmonės turėjo „stovyklauti“ kitur, aukštesnėje vietovėje, o jų trobelės likdavo apsemtos Bramaputros vandens. Tačiau vyriausybė, padedama kariuomenės, galiausiai paaukštino vietovę ir pastatė ilgas eiles namelių skardinėmis sienomis. Dabar šioje vietovėje tvarkinga ir švaru, žmonės išrinko komitetą, kuris yra labai aktyvus. Kai jie išsikėlė iš vietovės ant upės kranto, mes pažadėjome pastatyti jiems mokyklą. Ši mokykla yra dabar labai didelė, joje mokosi 350 vaikų; ateityje ją reikės dar labiau išplėsti, kadangi vyriausybe šioje vietovėje stato dar daugiau namelių.

Septynios mokyklos

Dabar yra septynios mokyklos, o kitais metais jų čia bus daugiau. Šios mokyklos turi daug įvairių aspektų. Tėvai mato vienus, mokytojai kitus, o mokiniai dar kitus. Mums tai – Pasitikėjimo piligrimystė žemėje, kuri turi daug, labai daug veidų.

Printed from: http://www.taize.fr/lt_article1826.html - 22 October 2017
Copyright © 2017 - Ateliers et Presses de Taizé, Taizé Community, 71250 France