Korėja

Gyvenimas laukimu

Taizé broliai gyvena Seule nuo 1979. Be kita ko, jie moko, dalyvauja meno projektuose ir rūpinasi kaliniais. Vienas brolių mąsto apie padėtį šioje šalyje.

„Su Dievu peršoku sieną“

Bėgant metams mes čia įleidome šaknis. Turime daug kontaktų. Jei stengiamės suprasti savo gyvenimą, visą laiką suvokiame, kad gyvename tik vienoje šalies pusėje. Korėja istoriškai nuo amžių viena šalis, o ne dvi. Šis padalijimas tarp Šiaurės ir Pietų – šaltojo karo padarinys; perkeltas, išpūstas, jis tapo baisus per Korėjos karą, ir jis visiškai nepriimtinas. 20 km šiauriau nuo mūsų namų Seule atsiduriate prie spygliuotos vielos ir kelio užkardų, ir toliau praėjimo nėra. Nedaug vietų, iš kur galima matyti Šiaurės Korėją, nes zona tarp dviejų šalių yra draudžiama. Galima tik neaiškiai kai ką įžvelgti ir mintimis pavesti Dievui tuos, kurie yra ten. Tačiau korėjiečių tautos siekiai kur kas didesni. Prisimenu psalmės žodžius: „Su Dievu peršoku sieną“. Taip norėtųsi galėti peršokti tą sieną.

Prieš kelias savaites ligoninėje lankiau 85 metų amžiaus vyrą. Jis poetas, buvęs žurnalistas, užaugo Šiaurėje. Prieš Korėjos karą, kai norėjo paskelbti savo eilėraščius, pasirodė, kad jie politiškai nekorektiški. Galiausiai jis suprato, jog turi rizikuoti ir bėgti į Pietus. Paliko jauną žmoną, seną motiną ir brolį, kuris buvo katalikų kunigas. Ėjo 1949-ieji. Jis negalėjo įsivaizduoti, jog niekad jų nebepamatys. Neilgai trukus jo žmona sugebėjo ištrūkti, bet apie motiną ir brolį jis neturi jokių žinių, daugiau niekad jų nematė (brolis tikriausiai mirė 1950).

Sykiu su Korėjos tauta gyvename šį labai ilgą laukimą, kol durys atsivers. Daugiau kaip 50 metų jie beldžia į šio padalijimo – kito tokio pasaulyje nėra – duris. Bažnyčios veikia Šiaurėje kiek galėdamos. Čia yra daug norinčių pabėgti ir rasti kelią į Pietus, bet tai ne problemos sprendimas. Šiaurėje gyvenusiems žmonėms labai sunku prisitaikyti visai kitokioj, painioj, sudėtingoj Pietų visuomenėje.

Laukiant, kada durys atsivers

Šiaurės Korėja, kaip ir Kinija, nuolat dalyvauja mūsų gyvenime. Seulą supa kalvos – uolėtos ir labai gražios. Bet dažnai jų nematyti per dulkes iš Kinijos. Kinija kenčia dėl didžiulių ekologinių nelaimių: Šiaurėje dykumos kasmet vis labiau plečiasi. Pavasarį po labai sausos žiemos vėjas neša dykumos dulkes gerokai už Seulo. Net iki Sietlo ir Vankuverio: dulkės iš Kinijos niaukia dangų net Šiaurės Amerikoje. Tai mums primena, kad ten Kinija. Dabar kasdien minios turistų iš Kinijos atvyksta į Korėją. Čia irgi laukiama. Kinams paprasta atvykti į Korėją, jei tik turi pinigų. Tačiau nelengva dalytis gyvenimo patirtimi su Kinijos krikščionimis taip, kaip norėtųsi, ir nežinia, ar ilgai truks tokia padėtis. Savo maldose mes meldžiamės už Šiaurės Korėją ir už Bažnyčią Kinijoje.

Daugelis nepakankamai suvokia, kad Pietų Korėja yra tarsi sala: niekas nekerta zonos, kuri dalija šalį į dvi. Nuo Seulo iki piečiausio šalies taško atstumas daugmaž toks, koks nuo Paryžiaus iki Taizé (400 km). Į šiaurės vakarus nuo Seulo yra Pekinas: kaip nuo Londono iki Taizé, pusantros valandos skrydžio. Į pietvakarius yra Šanchajus: didžiulis miestas, modernus ir dinamiškas. Paskui yra Taivanis. Kitoje pusėje – Japonija, sukėlusi Korėjai, Kinijai ir kitoms šalims tiek kančių. Retkarčiais iš Japonijos atvyksta lankytojai, siekiantys susitaikinimo. Tai visada atgaivina istorijos žaizdų klausimą: mes niekada nemokėsime tų žaizdų užgydyti, bet su korėjiečių tauta laukiame, kol atsivers durys, kad galėtume peršokti sienas. Tam tikra prasme visas mūsų gyvenimas brolijoje – tai gyvenimas laukimu, gyvenamas maldoje.

„Gyvenimas yra gražus, pasaulis yra geras“

Kartais susitinku su vieno poeto našle – budiste. Jos tėvai dirbo Japonijoje, Hirosimoje. 1945 rugpjūčio 6 jos tėvą, kaip ir kiekvienos šeimos atstovą, labai anksti rytą iškvietė į susirinkimą miesto centre. 8.06 virš vietos, kur vyko susirinkimas, sprogo bomba. Hirosimoje nebuvo šeimos, kuri nebūtų praradusi ko nors iš saviškių.

Mano pažįstama tą dieną neteko tėvo. Po kelių savaičių jie sugrįžo į Korėją. Prieš dvejus metus ji pirmąkart vėl nuvyko į Japoniją, į Hirosimą, aplankyti tos vietos. Ji niekad niekam nereiškė nė menkiausio apmaudo. Visą gyvenimą rūpinosi savo vyru, kurio sveikata buvo gerokai pašlijusi: ji paaukojo gyvenimą poetui, kurį pažino nuo vaikystės. Jis jaunystėje be jokios priežasties buvo suimtas ir kankinamas. 1970 manydamas, jog tuoj mirs, jis parašė eilėraštį, kurį moka daugelis korėjiečių; tai tarsi pasirengimas mirčiai. Po visų kančių, kankinimų, palaužtos sveikatos eilėraščio pabaigoje jis sako: „Dieną, kai paliksiu šį tokį gražų pasaulį, aš grįšiu į dangų, o ten pasakysiu: gyvenimas yra gražus, šis pasaulis yra geras“. Ką reiškia, kad šitiek ištvėręs žmogus galėjo turėti tokią viziją!? Šventasis Kryžiaus Jonas sako, kad užsiskaitys tik meilė. Visą šio vyro gyvenimą ženklino meilė draugams ir vaikams – jis labai mylėjo vaikus. Galėjimas peršokti neapykantos ir apmaudo sienas – korėjiečių bruožas: atrasti, kad nieko nepaisant gyvenimas yra gražus ir kad pabaigoje tai verta pasakyti. Tai, jog šitai patyriau, man yra malonė.

Printed from: http://www.taize.fr/lt_article1828.html - 14 December 2017
Copyright © 2017 - Ateliers et Presses de Taizé, Taizé Community, 71250 France