Eucharistija

Ką Jėzus norėjo išreikšti palikdamas mums Eucharistiją?

Krikščioniškos žinios širdis – bendrystė, gyvenimo pasidalijimas su Dievu. Jos padarinys – solidarumas tarp žmonių, kurie visi yra to paties Tėvo sūnūs ir dukros. Gyvendamas žemėje kaip vienas iš mūsų, Jėzus ne tik kvietė žmones atsiverti šiai žiniai, jis ją praktiškai įgyvendino savo būtimi: „Aš nužengiau iš dangaus vykdyti ne savo valios, bet valios to, kuris mane siuntė. O mano Siuntėjo valia reikalauja, kad nepražudyčiau nė vieno, kuriuos jis man pavedė, bet kad prikelčiau paskutiniąją dieną“ (Jn 6, 38–39). Nors visa Jėzaus būtis rodo gyvenimą Dievui ir kitiems, ypač mirtis ant kryžiaus jo žemiško gyvenimo pabaigoje pilnutinai liudija, kad jis atiduoda save iki galo. Per prisikėlimą Dvasios galia perkeista, ši atiduota būtis visiems tapo bendrystės gyvenimo pagrindu.

Savo mirties išvakarėse Jėzus padarė gestą, išreiškiantį jo gyvenimo ir mirties prasmę. Per šventinę vakarienę jis paėmė duonos ir palaimino žodžiais: „Tai mano kūnas, už jus atiduodamas“. Paskui palaimino taurę vyno tardamas: „Tai mano kraujas, už jus išliejamas“. Mokiniai paėmė, ką Jėzus jiems davė, ir suvalgė bei išgėrė.

Šis Jėzaus gestas – nesuvokiamai koncentruotas – pateikia degančią mūsų tikėjimo šerdį. Biblijoje valgyti duoną su kuo nors – tai išreikšti pasidalijamą gyvenimą. Aplink tą patį stalą susėdę svečiai – lyg šeima. Jie pripažįsta vienas kitą kaip brolius ir seseris. Bet čia vienybę tarp svečių kuria pats Jėzus. Jis ne tik kviečia prie savo stalo ir vadovauja vaišėms, bet atiduoda save kaip valgį, kuris perduoda tą patį Gyvenimą visiems. „Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame“ (Jn 6, 55–56).

Atiduodamas savo gyvybę už mus Jėzus mums teikia galimybę įžengti į bendrystę su juo ir, vadinasi, vieniems su kitais. Jei fiziniu požiūriu maistą ir gėrimą įsisavina tie, kurie valgo ir geria, tai per bendrystę Kristaus kūne ir kraujyje jis asimiliuoja mus į save: mes tampame tuo, ką valgome ir geriame – Kristaus Kūnu (žr. 1 Kor 10, 17), aktyvaus Kristaus dalyvavimo pasaulyje tęsiniu. Eucharistija sakramentalioje plotmėje išreiškia gilią Kristaus mirties ir prisikėlimo prasmę. Ji mus susieja su Gyvenimu, kurį sudaro bendrystė su visos gyvybės Šaltiniu ir kuris mus padaro viena šeima, vienu kūnu.

Ar Eucharistija daugiau nei senos praeities veiksmo kartojimas?

Paskutinei vakarienei susirinkusiems mokiniams Jėzus sakė: „Tai darykite mano atminimui“ (Lk 22, 19). Klausydami šio paraginimo krikščionys jau du tūkstančius metų savo liturgijoje tebeprisimena Jėzaus gyvenimo dovaną. Eucharistijos šventimu žvelgiama atgal į praeitį ir ji išlaikoma gyva kaip šaltinis krikščionių bendruomenėje.

Bet šis šventimas – kur kas daugiau nei tik seniai buvusių dalykų priminimas. Žodis „atminimas“, hebrajiškai zikkaron, nenurodo žmogaus atminties akto, kad nuo užmiršties būtų išsaugotas praeities įvykis. Veikiau tai išreiškia faktą, kad tautos garbinime Dievas išlaiko gyvus dabartyje savo praeities „stebuklus“, kitaip tariant, savo didžius gailestingumo ir išganymo aktus. Pavyzdžiui, kaskart, kai Izraelis švenčia Velykų šventę, išvadavimo iš Egipto įvykis tampa šiandienine tikrove: išvaduotojas Dievas tebėra čia ir veikia savo tikinčiųjų tarpe.

Juo labiau, kad Jėzus prisikėlė iš numirusių ir todėl yra gyvas amžiams. Jis visada yra esantis ir niekad nepalieka mokinių bendruomenės. Jis yra esantis kaip Nukryžiuotasis, kuris sykiu yra Prisikėlusysis. Jis – tikrovė, Apreiškimo Jonui knygoje puikiai išreikšta nužudyto ir vis dėlto stovinčio Dievo sosto viduryje Avinėlio pavidalu (žr. Apr 5, 6). Šis buvimas pasiekia viršūnę Eucharistijoje, kur tikintieji įžengia į bendrystę su Kristumi jo perėjime iš mirties į gyvenimą.

Ir kaip Velykų paslaptis veda į besąlygišką Dvasios dovaną (žr. Jn 3, 34), taip ir Eucharistija yra prisikėlusiojo Kristaus, kuris suburia mus šiandien aplink stalą, kad siųstų mus į pasaulio kelius kaip savo liudytojus, buvimas. Apaštalų darbuose pirmųjų krikščionių gyvenimas turi du matmenis, kurie išreiškia tarsi jo širdies plakimą: kartais jie sušaukiami vienybėn, o kartais išsiunčiami pas kitus, kad išreikštų ir pakviestų į dar daugiau aprėpiantį bendrumą. Eucharistijos šventimas apima abu šiuos šaukimo ir siuntimo, susirinkimo ir misijos matmenis.

Pagaliau Eucharistija yra didžios dangiškosios puotos, kur visos tautos sudarys vieną šeimą Dieve, ženklas (žr. Iz 25, 6–9). Argi per paskutinę savo vakarienę Jėzus nesakė: „Nuo šiol jos (Velykų vakarienės) nebevalgysiu, kolei ji išsipildys Dievo karalystėje“ (Lk 22, 16)? Liturgija – „ateities atmintis“ – žymėdama šią absoliučią ateitį, yra tam, kad čia, žemėje, duotų mums Dievo džiaugsmo nuojautą. Taigi Eucharistijos šventimas sujungia praeitį, dabartį ir ateitį nuginkluojančio paprastumo geste, kuris maitina mūsų piligrimystę Kristaus pėdomis, tarsi mana iš dangaus Izraelio tautai kadaise dykumoje (žr. Jn 6, 30 ir toliau).

Laiškas iš Taizé: 2005/2

Printed from: http://www.taize.fr/lt_article1838.html - 18 October 2017
Copyright © 2017 - Ateliers et Presses de Taizé, Taizé Community, 71250 France