Vengrija

Pabėgėlių pėdomis

Ferenc, šeimos tėvas, kuris kelerius metus gyveno Taizé priimdamas jaunuolius, atvyko susitikti su dešimtimis tūkstančių į Vengriją atvykstančių pabėgėlių. Pats būdamas vengras, jis ruošia tris jaunus savanorius iš Taizé tam, kad jie kelias savaites gyventų „Mažoje laikinoje bendruomenėje“. Jis rašo:


nuotrauka: Kristóf Hölvényi

Apie vidurdienį su Kristóf, mano draugu, jaunu fotografu, atvykome prie Vengriją ir Serbiją skiriančios sienos. Išvykus iš ramaus Röszke kaimo, staiga prieš mus atsivėrė dviejų ar trijų hektarų stovykla abiejose beveik neasfaltuoto kaimo keliuko pusėse. Ten buvo visokiausių spalvų palapinių, keletas didesnių palapinių, du šiltnamiai prie netoliese esančios ir į bendrabučius paverstos fermos, keturiasdešimt mobilių biotualetų ir įspūdingas žmonių skaičius. Mes čia atvykome dėl jų ir tam, kad sutiktumėme pabėgėlius Vengrijoje. Prie arčiausiai kaimo esančio stovyklos įėjimo, du savanoriai iš Vokietijos nukreipinėjo eismą ir visus automobilius link laikinos automobilių stovėjimo aikštelės. Jie praleisdavo tik (kelis) Vengrijos policijos automobilius, medicinos transporto priemones ir automobilius, pristatančius įvairių pabėgėliams pagalbą teikiančių asociacijų paramą.


nuotrauka: Kristóf Hölvényi

Stačiu kampu mažą asfaltuotą kelią kertančiu geležinkeliu jau daug metų nevažiavo nė vienas traukinys. Laimei, žmonių antplūdis buvo didelis ir be trukdžių. Tai šiek tiek primena grupių atvykimą į Europos susitikimą: nenutrūkstama eilė pėsčiomis iš pietų atvykstančių piligrimų, traukiančių į šiaurę.

Mane iš karto sukrėtė šeimų, atvykusių su vaikais, kartais vežimėliuose (kurie nebuvo labai tinkami ant geležinkelio miegantiesiems) esančiais kūdikiais; nėščių moterų, močiučių ir garbaus amžiaus vyrų, kuriems padėjo jaunesnieji, skaičius. Praleidau gerą pusvalandį be žado ir nejudėdamas, liedamas ašaras. Dažniausiai jų kuprinės būdavo daug mažesnės nei jaunuolių, atvykstančių į Taizé savaitei. Geriausiai pasirengusieji turėjo žygeivių kuprines, bet daugybė žmonių turėjo tik plastikinius maišelius, lyg grįždami namo po apsipirkimo prekybos centre.

Mes su Kristóf ėjome iki sienos su Serbija, eidami į priešingą pusę nei pabėgėlių srautas. Jie atrodė išsekę, šiek tiek išsigandę, bet greitai, vos tik išgirdę mus arabiškai ar angliškai sakančius „marhaban, assalamu aleikoum, welcome“ imdavo šypsotis... Likus keliems metrams iki sienos, vengrų pusėje stovėjo siaubinga geležinė tvora, gėdos siena, pastatyta praėjus 25 metams po Geležinės uždangos virtimo. Tą dieną vieta, kur ėjo geležinkelis, buvo vis dar atidaryta ir per ją visi ėjo. Mes kelis šimtus metrų ėjome Serbijos puse. Sienos apsauga ir keli vengrų kariai mus stebėjo tylėdami, o serbų pusėje valstybės pareigūnų nebuvo nė ženklo. Sienos kirtimo punktas tarp abiejų šalių buvo pasaulio žiniasklaidos dėmesio centre, matėsi įvairiausių televizijos kanalų kameros...


nuotrauka: Kristóf Hölvényi

Grįžęs į Vengriją kalbėjausi su iš Budapešto atvykusiais Jungtinių Tautų Vengrijos biuro vyriausiojo pabėgėlių komisariato darbuotojais vykdančiais skaičiavimus prie vartų. Tarp jų buvo sirė, nuolat arabiškai kartojusi svarbiausią informaciją atvykėliams: „Paėję 10 minučių rasite pirminę priėmimo stovyklą, ten rasite maisto, gydytojus, atskiras palapines, kuriose galėsite pailsėti, drabužių, batų, antklodžių, jei norėsite pernakvoti... tada pamatysite mėlynus vengrų autobusus, kurie jus nuveš į pabėgėlių stovyklą, kur būsite paprašyti užpildyti prieglobsčio prašymus.“

Remiantis Dublino sutartimi, kurią Vengrija daugiau ar mažiau stengiasi gerbti, prieglobsčio prašymas privalo būti pateiktas pirmojoje Europos Sąjungos šalyje, į kurią atvyksta pabėgėlis. Jis privalo pateikti prašymo formą ir palikti pirštų antspaudus. O tai daugumą žmonių gąsdino labiausiai... Šeštadienį, rugsėjo 12 d., Vengrijos valdžios institucijos autobusu į įvairias pabėgėlių stovyklas pervežė 4 500 žmonių, palyginimui skaičius, kurį Jungtinių Tautų agentūros darbuotojai 22 val. pašnibždėjo mums į ausį - suskaičiuota 11 000 perėjimų! Tie, kurie nevažiavo autobusu, iškeliavo kukurūzų laukais, kurie šiuo metų laiku yra ypatingai aukšti. Dauguma išėjo tiesiai pas kontrabandininkus, laukusius netoliese esančioje degalinėje (1,5 km). Jie taip pat pasisiūlė nuvežti ir mus į Budapeštą (maždaug 220 km) už 100 eurų. Kiek kainuoja kelionė į Vieną ar Miuncheną mums nepavyko sužinoti. Neturtingiausieji tęsė kelionę pėsčiomis į artimiausią traukinių stotį, bet juos dažnai stabdydavo tame regione patruliuojantys policijos pareigūnai.

Buvo malonu stebėti, kaip veikia priėmimo stovykla be jokio centrinio koordinavimo, ir, kaip įvairios organizacijos darbuojasi išvien. Tai buvo kitas Vengrijos ir Vidurio Europos veidas – tas, kurį žiniasklaida ne visada sugeba atskleisti. Mačiau automobiliu iš Budapešto atvykusius jaunuolius, besiteiraujančius, ar gali kuo nors padėti. Po penkių minučių jie ant marškinėlių turėjo „savanorio“ užrašą ir dalino maistą ar rinko šiukšles, kurios stovyklos kraštuose kaupėsi į vis didesnes krūvas. Esu įsitikinęs, kad Vengrijos visuomenėje prasidėjo kažkas svarbaus, ir, kad šiandien dauguma norėtų toliau teikti konkrečią paramą ilgalaikiams pabėgėliams. Taip, tiesa, kad kai kurie politikai žaidžia siaubingą politinį žaidimą, kuriame svarbiausia tik artėjantys rinkimai. Taip, Vengrijos vyskupai sunkiai interpretuoja popiežiaus Pranciškaus žodžius. Taip, gyventojai turi tikrų baimių, kurias reikia išklausyti ir suprasti. Bet ten buvo tiek daug geranoriškumo, tiek daug žmonių gatvėse, geležinkelio stotyse ir pasienyje spontaniškai išėjusių padėti pabėgėliams. Visi šie žmonės parodė, kad svetingumas nėra tik tuščias žodis ir, kad jis vis dar egzistuoja mūsų visuomenėje.

Jauni savanoriai iš Taizé, kurie atvyko rugsėjo 15 d. Vengrijos valdžiai jau uždarius sieną, tikriausiai daugiau nebeišvys didelių pabėgėlių minių kertančių šalį, kaip tai vyko per pastarąsias tris ar keturias savaites. Bet kai kurie vis dar yra ten. Kai kurie priversti grįžti atgal arba yra kitų Europos šalių grąžinami atgal į Vengriją. Dar kiti toliau atvyksta iš Serbijos, Kroatijos ir Rumunijos. Kontrabandininkai lobsta. Todėl mes pagalvojome, kad šiuo metu mums naudingiausia būtų prisidėti prie Jėzuitų inicijuotos programos „Hospes venit, Christus venit“ (Svečias į namus, Dievas į namus). Šios programos metu bus stengiamasi:

1. Rinkti aukas, taip suteikiant pabėgėliams skubią pagalbą.
2. Įsitraukti į dialogą su Vengrijos visuomene.
3. Padėti integruoti pabėgėlius, kurie teikia prieglobsčio prašymus Vengrijoje.

Dabartinis projektas

Nuo kitos savaitės savanoriai iš Taizé kiekvieną dieną vyks į buvusius vaikų globos namus Budapešto šiaurėje, kuriuose surinkti visi nepilnamečiai be tėvų į Vengriją atvykę pabėgėliai. Tikimasi padėti šiems, visko netekusiems vaikams ir praskaidrinti jų kasdienybę.

« Hospes venit, Christus venit »

Printed from: http://www.taize.fr/lt_article19616.html - 12 December 2017
Copyright © 2017 - Ateliers et Presses de Taizé, Taizé Community, 71250 France