2016 m. pavasaris

Lesbos saloje, su tais, kurie buvo priversti palikti savo šalį

Jauna portugalė Sara Sofia, kuri keletą mėnesių buvo Taizé savanorė, dabar darbuojasi Lesbos salos pabėgėlių stovykloje. Tuo metu, kai popiežius Pranciškus, patriarchas Baltramiejus ir Atėnų arkivyskupas Jeronimas vyksta į salą susitikti su pabėgėliais, skelbiame jos liudijimą.

„Esu savanorė Lesbos (Graikija) pabėgėlių stovykloje. Mano pagrindinis darbas yra paskirstyti drabužius, batus, ir higienos reikmenis žmonėms, kurie rizikuodami, mažu plastikiniu laiveliu, dažnai su prastomis gelbėjimosi liemenėmis, persikėlė iš Turkijos į Graikiją.

Iš žmonių pasiekusių Lesbos salą girdėjau daugybę istorijų, šie pasakojimai lieka su manimi ilgą laiką po to, kai jie palieka salą ir tęsia savo kelionę į kontinentinę Europą, ieškodami sau svetingos vietos.

Taip sutikau berniuką iš Irano, kurio svajonė buvo susirasti Europoje draugų ir galėti žaisti futbolą gatvėje. Jis paklausė mano nuomonės ar žmonės bus jam malonūs ir ar jis galės eiti į mokyklą.

Taip pat sutikau moterį, vieną keliaujančią su mažu sūnumi, kuri buvo kelis kartus išprievartauta žmonių prekeivių. Jos sūnus tų pačių vyrų buvo fiziškai išnaudojamas ir apsvaiginamas. Ji atskleidė kaip dažnai bandydavo atrasti drąsos nusižudyti su sūnumi, kad užbaigtų besitęsiančias kančias ar pabėgti iš karo draskomos šalies.

Kartą piešiau su keliais vaikais, viena mergaitė įteikė man ką tik pabaigtus savo darbus. Vienas piešinys vaizdavo jos šeimą esančią namuose ir ant jų namo iš viršaus krentančias bombas. Kitame buvo pavaizduotas laivelis, kuriuo jie persikėlė per jūrą, jame verkiantys žmonės, kiti skęstantys jūroje.

Savo patirtį sunku išreikšti žodžiais. Kai kuriomis naktimis man tenka nelengva užduotis surasti būdą sušildyti 200 registracijos stovykloje laukiančių žmonių, sningant stovinčių eilėje, esant neigiamai temperatūrai. Kitą dieną teko atsisakyti išduoti batus kojas sušlapusiam ir nušalusiam vaikui, nes buvo likusios vos dvi poros batų, kuriuos privalėjau išsaugoti vaikams visai neturintiems batų. Kai kada turėdavau atsisakyti duoti vandenį suaugusiems, nes likdavo vos keli vandens buteliai, kuriuos turėjau išsaugoti maitinančioms motinoms. Dažnai savęs klausiu, kiek kartų gyvenime šie sprendimai man vaidensis.

Kartą pabėgėlis manęs paklausė „Ar žinai, kad padedi musulmonams?“ Manau, kad jis tikėjosi, kad kai tik tai sužinosiu, nustosiu jam padėjusi. Kaip jam paaiškinti, kad čia nėra „tu“ ir „aš“, bet tik „mes“? Manau, kad ši mintis mane veda pirmyn.


Velykų išvakarėse brolis Alois paskelbė:, „kiekvieną šių metų savaitę, pasiūlysime susitikti su jaunais žmonėmis padedančiais pabėgėliams įvairiose šalyse. O savaitę nuo rugpjūčio 28 iki rugsėjo 4 d., specialiai skirtą 18-35 m. jaunimui, visi apmąstymai bus pašvęsti migracijos temai.“

Printed from: http://www.taize.fr/lt_article20483.html - 23 October 2017
Copyright © 2017 - Ateliers et Presses de Taizé, Taizé Community, 71250 France