Dialogas

Religijos ir Evangelija

Ar Evangelija kalba tik krikščionims?

Pasak Kristaus žodžių, Evangelija skirta visai žmonijai: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai žmonijai“ (Mk 16, 15). Bet misijos idėja daugelį trikdo. Ar visas pasaulis turi priimti krikščionių religiją? Ar misionieriška veikla neslepia troškimo dominuoti? Krikščionybės plitimas kartais ėjo ranka rankon su užkariavimais. Jėzus siuntė savo mokinius „lyg avinėlius tarp vilkų“ (Lk 10, 3), vis dėlto kartais krikščionys elgėsi lyg vilkai tarp avinėlių.

Tikriausiai todėl daugelis krikščionių tapo atsargūs. Mes išmokome neteisti kitų religijų. Ir mes, krikščionys, esame pirmieji, kurie turi rimtai žiūrėti į Evangeliją. Tad kai kurie žmonės netgi klausia savęs: kadangi pasaulio taika iš dalies priklauso nuo pagarbaus įvairių religinių bendruomenių sugyvenimo, ar nebūtų geriausia kiekvienam laikyti savo įsitikinimus sau ir leisti kitiems rasti savo kelią atitinkamose savo tradicijose?

Evangelija, pradine šio žodžio reikšme, nėra religinis mokymas. Evangelija reiškia „gerąją naujieną“. Naujienos nemokoma, veikiau ji perduodama. Pavyzdžiui, senovės pasaulyje naujo imperatoriaus gimimas ar inauguracija buvo skelbiama kaip „geroji naujiena“. Biblijoje Evangelija irgi skelbia karaliavimo pradžią. Bet čia karalius yra Dievas. Jėzus ir jo apaštalai skelbė Dievo karalystę. Evangelija – tai „[Dievo] karalystės Evangelija“ (Mt 4, 23; 9, 35; 24, 14).

Dievas karaliauja: tai geroji naujiena, žadanti taikią ateitį visoms žemės tautoms. Jei Dievas yra karalius, tada džiunglių ir nevilties įstatymas neturės paskutinio žodžio. Dievo karalystė – slėpinys (Mk 4, 11), bet ne abstrakti sąvoka. Pirmieji krikščionys atpažino ją Jėzuje, kuris atidavė gyvybę ant kryžiaus. „Dabar atėjo mūsų Dievo išganymas, galybė, karalystė ir jo Kristaus valdžia“ (Apr 12, 10). Dievo karalystė – tai meilė, kuria mylėjo Jėzus. Tai Dievo Dvasia, kuri siunčia tą pačią meilę į žmonių širdis (žr. Rom 5, 5). Evangelija mus užtikrina, kad nepaisant trumpalaikių regimybių, ateitis priklauso tiems, kurie myli ir atleidžia.

Ši viltis skirta visai žmonijai. Todėl pirmieji krikščionys negalėjo pasilaikyti jos sau. Jie buvo vieši liudytojai „prieš valdytojus ir karalius“ (Mk 13, 9) ir „ligi pat žemės pakraščių“ (Apd 1, 8). Skelbti Evangeliją nereiškia skleisti religiją, pranašesnę už kitas. Tai tik reiškia nenutylėti savo taikos vilties.

Kokio požiūrio į kitas religijas reikalauja iš mūsų krikščioniškas tikėjimas?

Šiandien daugelis krikščionių gyvena šalia su kitų tikėjimų išpažinėjais. Kai kaimas, miestas ar visa šalis buvo krikščioniška, santykiai su kitomis religijomis buvo veikiau teorinis klausimas. Dabar jis vis dažniau iškyla kasdieniame gyvenime.

Apaštalo Pauliaus laikais Romos krikščionys irgi negyveno krikščioniškoje visuomenėje. Jis jiems rašė: „Kiek galima ir kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikoje su kitais žmonėmis“ (Rom 12, 18). Šie žodžiai mus visus skatina daryti visa, ką galime, kad būtų sumažintos įtampos ir išvengta konfliktų. Taikus sugyvenimas niekad nepriklauso tik nuo vienos iš šalių. Krikščionys bent turėtų padaryti visa, kas priklauso nuo jų.

Norint gyventi kartu patvarioje taikoje, nepakanka tolerancijos. Gerbti kitus nereiškia tik palikti juos ramybėje. Tai ir domėtis jais. Teigti, kad kiekvienas turi savo įsitikinimus, kurie nediskutuojami, gali būti paslėpta paniekos forma. Ar įmanomas tikras susitikimas, jei kiekvienas neįsileidžia į jį to, kas jam brangiausia? Su draugais mes dalijamės tuo, kas kiekvieną iš mūsų skatina tikėtis ir gyventi. Krikščionys negali nutylėti fakto, kad Kristus yra jų viltis ir jų gyvenimas. „[Būkite] visuomet pasirengę įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį“ (1 Pt 3, 15).

Kadangi kiekvienoje religijoje kalbama apie absoliutą, ir vienos religijos absoliutas nėra toks pat kaip ir kitos, religijose glūdi konflikto galimybė. Tad ar vardan taikos turėtume stengtis suderinti skirtingas religijas, paimdami iš kiekvienos tik tai, dėl ko visi gali sutarti? Dermės rūpestis Biblijai nėra svetimas: „Rūpinkitės tuo, kas gera visų žmonių akyse“ (Rom 12, 17). Tarpreliginis dialogas prisideda prie šio bendro gėrio ieškojimo. Kai tarp įvairių religijų vadovų vyrauja pasitikėjimas, jie gali kartu dirbti prieš smurtą ir neteisingumą.

Bet dialogas nebūtų nuoširdus, jei būtų reikalaujama, kad partneriai atsisakytų absoliuto, kuris apibūdina religijas kaip tokias. Mes, krikščionys, negalime paneigti, jog mūsų tikėjimo centre yra Jėzus Kristus, vienintelis „Dievo ir žmonių Tarpininkas“ (1 Tim 2, 5). Bet anaiptol netrikdydamas dialogo, šis absoliutas mus įpareigoja jam, nes Jėzų unikaliu daro jo nuolankumas. Jis tapo visų tarnu. Jis užėmė paskutinę vietą. Todėl mes niekad jo vardu negalime žiūrėti į kitus iš aukšto, bet tik priimti juos ir leisti jiems priimti mus.

Laiškas iš Taizé: 2005/3

Printed from: http://www.taize.fr/lt_article2254.html - 13 December 2017
Copyright © 2017 - Ateliers et Presses de Taizé, Taizé Community, 71250 France