Pragaras

Ar turi krikščionis tikėti, kad yra pragaras?

Ar turi krikščionis tikėti, kad yra pragaras?

Buvo laikas, kai skelbiant krikščionišką žinią, siekiant sukrėsti abejingus ar neklusnius tikinčiuosius, būtinai turėjo būti minimas pragaras. Mūsų dienomis vien tokia bausmės vietos sąvoka piktina žmones – ji atrodo visiškai nesuderinama su tikėjimu Dievo meile. Ar tikrai Kristus galėtų sutikti su galutiniu praradimu to, už ką jis atidavė savo gyvybę iki galo?

Bet koks mąstymas apie šios sunkios doktrinos prasmę turi prasidėti nuo pastebėjimo: pragaras pasirodo tik su Evangelija! Hebrajų Rašte, mūsų Senajame Testamente, veikiau kalbama apie Šeolą, požeminę mirusiųjų karalystę. Šešėlių vieta, užmaršties kraštas, iš kurio niekas negrįžta (žr. Psalmyno 88, 8-12; Jobo 7, 9), – Šeolas iš esmės yra tarsi erdvės kalba persakyta mirties tikrovė. Šia prasme tai „namai, skirti visiems gyviesiems“ (Jobo 30, 23), nors tai, jog manoma čia nesant Dievo, rodo tam tikrą bendrumą, artimumą su nuodėme.

Tačiau jei Dievas yra gyvenimo Dievas, ar jis gali leisti mirčiai tarti paskutinį žodį? Kai kurie tikintieji buvo stebėtinai tikri: „Juk nepaliksi manęs Šeolui, neleisi savo teisiajam matyti kapo“ (Psalmyno 16, 10). Jų viltis, priešinga bet kokiai vilčiai, kai kuriuos Izraelyje paskatino laukti prisikėlimo laikų pabaigoje. Ir šis tikėjimo sukeltas laukimas įžengė į istoriją per Mesiją Jėzų, „mirusiųjų pirmagimį“ (Kolosiečiams 1, 18), o taip pat „pirmagimį tarp daugelio brolių“ (Romiečiams 8, 29).

Tikėjimas į prisikėlusį Kristų teikia tikrumą, kad mirtis nėra neišvengiama žmonijos lemtis. Dievo meilė stipresnė, kaip tai rodo rusų ikona, kur Kristus nusileidžia į Šeolą, kad išlaužtų vartus ir išvaduotų belaisvius. Vadinasi, „pražūties vieta“ radikaliai pakeičia savo pobūdį. Anaiptol nebūdama vieta, kur Dievo, regis, nėra, dabar ji parodo nuodėmės tikrovę Kristaus šviesoje. Erdvinėmis kategorijomis ji keičia „antrąją mirtį“ (Apreiškimo 20, 6), tai yra užsispyrusį atsisakymą priimti meilę, kurią Dievas siūlo visada ir visiems. Taigi pragaro sąvoka atskleidžia dvi esmines besąlygiškos Dievo meilės puses: jis iki galo gerbia žmogaus laisvę ir vis dėlto lieka esantis kiekvienam, net jam atsisakant jį priimti. Paradoksaliu būdu ji išreiškia gerąją naujieną, kad šviesa šviečia visur – net tiems, kurie iš baimės ar apmaudo užsimerkę.

Ar ši situacija galutinė? Žiūrint iš vidaus, mūsų pragarai atrodo visada be išeities. Bet ar iš tiesų yra kūrinys, kuris savo atsisakymu gali įveikti Dievo kantrybę? Kaip pirmasis Dievo vargdienis, Jėzus Kristus neprimeta savęs. Bet jis „nepails ir nepasiduos nevilčiai“, kol jo misija visur nešti ramybę nėra baigta (žr. Izaijo 42, 2-4), ir jo silpnybė yra galingesnė už žmogišką stiprybę (žr. 1 Korintiečiams 1, 25).

Ar Jėzus kalba apie pragarą?

Anaiptol neatspindėdami dvasinių realijų pažodžiui, objektyviai, Jėzaus žodžiai turi tikslą mums padėti įžengti į tiesą apie Dievą ir save pačius. Jėzus kalba ir veikia tik tam, kad perduotų džiaugsmingą naujieną apie tai, ką Dievas ruošiasi nuveikti pasaulyje, ir pakviestų žmones dalyvauti ir ištarti „taip“, kuris įtraukia visą jų esybę sekti juo. Tam tikra prasme visi Jėzaus pareiškimai tėra plėtojimas jo pirmųjų žodžių Morkaus Evangelijoje: „Atėjo metas ir prisiartino Dievo karalystė: atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ (Morkaus 1, 15)

Sykiu Jėzus pritaiko šią žinią savo klausytojų padėčiai. Jis nekalba ta pačia kalba su visais. Norėdamas būti suprastas, jis vartoja savo pašnekovams pažįstamas kategorijas ir posakius. Kaip ir šventasis Paulius po jo, jis stengiasi tapti „visiems viskuo, kad vienaip ar kitaip bent kai kuriuos išgelbėčiau“ (1 Korintiečiams 9, 22).

Taigi susidurdamas su žmonėmis, atsisakančiais rimtai į jį žiūrėti, būtent tautos elitu, kuris manėsi jau viską žinąs apie Dievą ir jo užmojus, Jėzus vartoja triuškinančius posakius pranašų pavyzdžiu, stengdamasis išjudinti jų iliuzinę aroganciją. Kai kada jis „pragaro ugnimi“ grasino religijos mokytojams, kurie laikė save nepriekaištingais, o iš tiesų uždengė žmonėms Dievo kelią (Mato 23, 33; žr 5, 22). Pragaras (gehena), arba Hinomo slėnis, buvo vieta netoli Jeruzalės, kur buvo deginamos šiukšlės. Kadaise ten buvo dievo Molocho, kuriam buvo aukojami ir žmonės, kulto vieta.

Jei Jėzus taip kalba, tai todėl, kad nori išbandyti visas jam prieinamas priemones, kad prasiskverbtų pro įdiržusią vienos ar kitos grupės odą. Bet jis niekad žmonėse nekūrė kaltos sąžinės. Priešingai, kai jis susiduria su žmonėmis, kurie mano esą toli nuo Dievo – svetimautoja (Jono 8), susikompromitavusiu turtuoliu (Luko 19), – jis išsako tik simpatijos ir supratimo žodžius. Vienas iš jam skiriamų priekaištų – kad yra „nusidėjėlių draugas“ (Mato 11, 19).

Taigi mes nieko nesupratome, jei remiamės griežtais Jėzaus žodžiais norėdami įbauginti ir išnaudoti baimę savais tikslais, nors ir dvasiniais. Taip besielgiantys pateikia Dievo karikatūrą, kuri tolina nuo tikro tikėjimo, ir ironiška, kad kaip tik tokiems asmenims ir taikomi griežčiausi Jėzaus žodžiai (žr. Mato 18, 6). Faktas, kad Jėzus kartais mini galimybę žmogui pražūti amžiams, iš tikrųjų paaiškinamas jo karštu troškimu perduoti gyvąjį Dvasios vandenį kiekvienam žmogui, jo įsitikinimu – tikroji laimė randama tik meilės bendrystėje su jo Tėvu.

Laiškas iš Taizé: 2005/6

Printed from: http://www.taize.fr/lt_article2907.html - 19 October 2017
Copyright © 2017 - Ateliers et Presses de Taizé, Taizé Community, 71250 France