2006-iesiems

Nebaigtas brolio Roger laiškas

Savo mirties dieną, rugpjūčio 16-osios popietę, brolis Roger pasišaukė vieną brolį ir tarė: „Įsidėmėk šiuos žodžius!“ Tada ilgokai patylėjo, stengdamasis suformuluoti savo mintį, ir pradėjo: „Tiek, kiek mūsų bendruomenė žmonijoje kuria galimybes plėsti...“ Ir jis sustojo – nuovargis sutrukdė jam baigti sakinį.

Šiuose žodžiuose galima įžvelgti aistrą, glūdėjusią jame net tokiame amžiuje. Ką jis norėjo pasakyti žodžiu „plėsti“? Tikriausiai tai, jog turime daryti viską, kad kiekvienas žmogus labiau pajustų meilę, kuria Dievas myli visus be išimties, visas tautas. Jis troško, kad mūsų maža bendruomenė nušviestų šį slėpinį savo gyvenimu, nuolankiai įsipareigodama kitiems. Taigi mes, broliai, norėtume priimti šį iššūkį kartu su tais, kurie visoje žemėje siekia taikos.

Keletą savaičių prieš mirtį brolis Roger pradėjo apmąstyti laišką Milano susitikimui. Pažymėjo kai kurias temas ir savo tekstus, prie kurių ketino daugiau padirbėti. Mes juos surinkome tokius, kokie jie buvo, ir iš jų sudarėme šį „Nebaigtą laišką“, išverstą į 57 kalbas. Tai tarsi paskutinis brolio Roger žodis, kuris padės mums toliau eiti keliu, kuriame Dievas „leidžia plėsti mūsų žingsnius, ir mūsų kojos nepaslysta“ (plg. Ps 18, 37).

Apmąstydamas šį nebaigtą laišką per susitikimus, kurie 2006 m. vyks Taizé ar kitur, kiekvienas galės ieškoti, kaip jį užbaigti savo gyvenimu.

Brolis Alois

„Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę“ [1]: kokia ta ramybė, kurią duoda Dievas?

Pirmiausia, tai vidinė ramybė, širdies ramybė. Tai ji leidžia viltingai žvelgti į pasaulį, nors jį dažnai drasko smurtas ir konfliktai.

Ši Dievo ramybė taip pat yra parama, kad mes labai nuolankiai galėtume prisidėti prie taikos kūrimo ten, kur jai kyla grėsmė.

Taika pasaulyje tokia neatidėliotina, siekiant palengvinti kančias ir ypač užtikrinant, kad šios dienos ir rytojaus vaikų nekamuotų nerimas ir netikrumas.

Savo Evangelijoje svaiginančios intuicijos vedamas šventasis Jonas trimis žodžiais išreiškia, kas yra Dievas: „Dievas yra meilė“. [2] Jei mes suvoksime tik šiuos tris žodžius, eisime toli, labai toli.

Kas mus šiuose žodžiuose pavergia? Čia reikia ieškoti šio spindulingo tikrumo: Dievas nesiuntė Kristaus į žemę, kad ką nors pasmerktų, bet kad kiekvienas žmogus žinotų esąs mylimas ir galėtų rasti bendrystės su Dievu kelią.

Bet kodėl kai kurie yra meilės nuostabos ištikti ir žino esą mylimi ar net kupini meilės, o kitiems atrodo, kad jie menkai vertinami?

Jei kiekvienas suprastų: Dievas mus lydi net mūsų neišmatuojamoje vienatvėje. Kiekvienam jis sako: „Tu labai svarbus mano akyse, tu man daug vertas, ir aš tave myliu“. [3] Taip, Dievas tegali duoti savo meilę – čia visa Evangelijos esmė.

Dievas mūsų prašo ir mums siūlo paprastai priimti jo begalinį gailestingumą.

Tai, kad Dievas mus myli, kartais yra sunkiai suvokiama tikrovė. Bet kai atrandame, kad jo meilė pirmiausia yra atleidimas, mūsų širdis nurimsta ir net pasikeičia.

Ir štai mes galime Dievuje pamiršti, kas vargina širdį: čia šaltinis, kuriame galime atgaivinti polėkį.

Ar mes pakankamai gerai žinome, jog Dievas taip mumis pasitiki, kad kiekvieną iš mūsų kviečia? Koks tas kvietimas? Dievas kviečia mylėti taip, kaip jis mus myli. Ir nėra gilesnės meilės, kaip eiti iki savęs atidavimo Dievui ir kitiems.

Kas gyvena Dievu, pasirenka mylėti. O pasiryžusi mylėti širdis gali spinduliuoti beribį gerumą. [4]

Tam, kas stengiasi mylėti pasitikėdamas, gyvenimas prisipildo ramaus grožio.

Kas pasirenka mylėti ir pasakyti tai savo gyvenimu, paskatinamas užduoti sau vieną didžiausių klausimų: kaip palengvinti vargus ir kančias tų, kurie arti ar toli?

Bet ką reiškia mylėti? Ar tai dalintis kančiomis tų, su kuriais blogiausiai elgiamasi? Taip, kaip tik tai.

Ar tai reiškia turėti begalinį širdies gerumą ir pamiršti save dėl kitų, be suinteresuotumo? Taip, žinoma.

Ir vis dėlto: ką reiškia mylėti? Mylėti – tai atleisti, gyventi kaip susitaikinusiems. [5] O susitaikinimas visada reiškia sielos pavasarį.

Mažame kalnų kaimelyje, kur aš gimiau, visai šalia mūsų namų gyveno gausi, labai neturtinga šeima. Motina buvo mirusi. Vienas iš vaikų, kiek jaunesnis už mane, dažnai pas mus ateidavo, jis mylėjo mano motiną tarsi savo. Vieną dieną jis sužinojo, kad jie palieka kaimą. Tai jam toli gražu nebuvo suprantama ir lengva. Kaip paguosti penkerių ar šešerių metų vaiką? Atrodė, tarsi jam trūko tam tikros matymo plotmės, kad paaiškintų tokį išsiskyrimą.

Prieš pat savo mirtį Kristus užtikrina savo mokinius, kad jie susilauks paguodos: jis jiems atsiųs Šventąją Dvasią, kuri jiems bus atrama ir paguoda ir pasiliks su jais visada. [6]

Kiekvieno širdyje ir šiandien jis šnibžda: „Aš nepaliksiu tavęs vieno, atsiųsiu tau Šventąją Dvasią. Net jei tu ir nevilties gelmėje, aš būnu šalia tavęs“.

Priimti Šventosios Dvasios paguodą – tai stengtis tyloje ir ramybėje atsiduoti jai. Tuomet, jei kartais sunku ištverti įvykius, juos pasidaro įmanoma peržengti.

Ar mes taip greitai nusimename, kad mums reikia paguodos?

Visiems būna, kad sukrečia asmeninis išbandymas ar kitų kančios. Tai gali siekti taip toli, kad net dūžta tikėjimas ir gęsta viltis. Norint vėl atrasti pasitikėjimą tikėjimu ir širdies ramybę, kartais reikia būti kantriam su pačiu savimi.

Viena kančia palieka ypač skaudžią žymę: kai miršta artimas žmogus, kurio mums galbūt reikėjo, kad galėtume keliauti žemėje. Bet ir toks išbandymas gali paskatinti atsimainymą ir atverti bendrystei.

Tam, kieno sielvartas, rodos, neturi ribų, galima įduoti Evangelijos džiaugsmą. Dievas ateina nušviesti žmogaus skausmo slėpinio, kad priartintų mus prie savęs.

Taigi mes atsiduriame vilties kelyje. Dievas nepalieka mūsų vienų. Jis padeda mums eiti toliau link bendrystės, tos meilės bendrystės, kuri yra Bažnyčia, – sykiu tokia paslaptinga ir tokia reikalinga...

Bendrystės Kristus [7] mums suteikia tą didžiulę paguodos dovaną.

Bažnyčia, gydydama mūsų širdis per atleidimą ir paguodą, priartina bendrystės su Kristumi pilnatvę.

Kai Bažnyčiai rūpi mylėti ir suprasti kiekvieno žmogaus slėpinį, kai ji nenuilstamai klauso, guodžia ir gydo, ji tampa tuo, kas joje yra šviesiausia: tyru bendrystės atspindžiu.

Siekti susitaikinimo ir taikos reiškia vidinę kovą žmoguje. Tai nėra lengvas kelias. Nieko patvaraus lengvai nesukursi. Bendrystės dvasia nėra naivi, ji neklauso įtarimų – tai širdies sutaurinimas, gilus palankumas.

Kad būtume bendrystės nešėjais, ar eisime kiekvienas savo gyvenime pasitikėjimo ir vis atnaujinamo širdies gerumo keliu?

Šiame kelyje kartais bus nesėkmių. Tada prisiminkime, kad ramybės ir bendrystės šaltinis yra Dievas. Nenusimindami, savo silpnumui šauksimės jo Šventosios Dvasios.

Ir visą gyvenimą Šventoji Dvasia mums padės vėl tęsti savo kelionę ir eiti nuo vienos pradžios prie kitos, link taikos sklidinos ateities. [8]

Tiek, kiek mūsų bendruomenė žmonijoje kuria galimybes plėsti...

[1Jono 14, 27

[21 Jono 4, 8

[3Izaijo 43, 4

[4Per jaunimo susirinkimo atidarymą 1974 brolis Roger sakė: „Be meilės, kam egzistuoti? Kam išvis gyventi? Su kokiu tikslu? Tai yra mūsų gyvenimo prasmė: būti mylimiems visiems laikams, net amžinybėje, kad savo ruožtu dėl to, kad mylime, netgi galėtume mirti. Taip, laimingas tas, kuris miršta dėl to, kad myli“. Mirti dėl to, kad myli, – jam tai turėjo reikšti mylėti iki galo.

[5„Gyventi kaip susitaikinusiems“: savo knygoje „Pressens-tu un bonheur?“ („Ar nujauti laimę?“), išėjusioje prieš dvi savaites iki jo mirties, brolis Roger dar kartą paaiškino, ką šie žodžiai jam reiškia: „Ar galiu čia dar kartą pasakyti, jog mano močiutė iš motinos pusės intuityviai atrado tarsi kokį ekumeninio pašaukimo raktą ir kad ji man atvėrė jo sukonkretinimo kelią? Po Pirmojo pasaulinio karo ją buvo apėmęs troškimas, kad niekam netektų vėl patirti to, ką išgyveno ji: krikščionys, manė ji, Europoje ginklais kovęsi vieni su kitais, kad bent jie susitaikintų ir pasistengtų sukliudyti kilti naujam karui. Ji nuo seno buvo evangelikų kilmės, bet, savyje vykdydama susitaikinimą, ėmė vaikščioti į katalikų bažnyčią, nenutraukdama ryšių su saviškiais. Jos gyvenimo liudijimo paženklintas, aš dar gana jaunas įkandin jos radau savo kaip krikščionio tapatybę, sutaikindamas savyje tikėjimą pagal savo kilmę su katalikų tikėjimo slėpiniu, su niekuo nenutraukdamas bendrystės“.

[6Jono 14, 18 ir 16, 7

[7„Bendrystės Kristus“: brolis Roger taip kalbėjo 1986 spalio 6 d. Taizé priimdamas popiežių Joną Paulių II: „Mums su broliais kasdienis mūsų lūkestis – kad kiekvienas jaunuolis atrastų Kristų; ne vien atskirai sau, bet „bendrystės Kristų“, iki galo esantį šiame bendrystės slėpinyje, kuris yra jo Kūnas, Bažnyčia. Ten tiek jaunuolių gali rasti, kur įsipareigoti visam gyvenimui, iki galo. Ten jie turi viską, kad taptų pasitikėjimo, susitaikinimo kūrėjais, ne tik tarpusavyje, bet su visomis kartomis, nuo senolių iki vaikų. Mūsų Taizé bendruomenėje sekti „bendrystės Kristumi“ – tai tarsi mus deginanti ugnis. Mes eitume į pasaulio kraštą ieškodami kelių, klausdami, kviesdami, maldaudami jei reiktų, bet niekada iš išorės, visada išlikdami šioje unikalioje bendrystėje, kuri yra Bažnyčia“.

[8Šiuose keturiuose paskutiniuose paragrafuose perrašomi žodžiai, kuriuos brolis Roger pasakė baigiantis Europos jaunimo susitikimui Lisabonoje 2004 gruodį. Tai paskutiniai viešai jo ištarti žodžiai.

Printed from: http://www.taize.fr/lt_article3023.html - 21 October 2017
Copyright © 2017 - Ateliers et Presses de Taizé, Taizé Community, 71250 France