Kalėdų slėpinys

Pasakojimai apie Kristaus gimimą yra neišsemiami. Per visą gyvenimą, mūsų tikėjimas juose randa jį maitinančius ir perkeičiančius šaltinius, kad vis labiau ir labiau taptų tikėjimu Evangelijos Dievu. Ten krikščionys suranda savo Dievą ir atranda save bei savo širdies tiesą.

Kalėdos pateikia mums paradoksų, kurie išsibarstę visoje Evangelijoje nuo pradžios iki galo: begalinis Dievas čia yra mažame vaikelyje, Visagalis Dievas yra naujagimio kūdikio silpnume, Žodis pravirksta. Ar buvo pakankamai pabrėžta, koks gilus ryšys yra tarp šių pasakojimų ir likusio Jėzaus gyvenimo? Kai kurie žmonės klaidingai atsiriboja, tarsi jie būtų kažkokios religijos formos likutis, vis dar pernelyg prisirišę prie pasakiškumo. Ar mus trikdo žvaigždės pasirodymas? Turime pažvelgti į tą tašką, kuris mus veda prie nuogo kūdikio ėdžiose. Pirmiausia, pažvelkime, ką gi šie pasakojimai mini: Dievą, atsiskleidžiantį ne per jėgą ar prievartą, bet per bejėgį ir visiškai nuolankų tvarinį.

Per Kalėdas, išdrįskime klausytis Jėzaus žodžių: „Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą“ (Jono 14, 9). Todėl, Dievo baimė, taip nepastebimai įsėlinanti baimė, jau nebeturi pagrindo. Šv. Petras Auksažodis rašo, kad Dievas tapo vaiku, kad liautumės Jo bijoję.

Daugelis šv. Jono amžininkų, tiek žydų, tiek graikų, galėjo parašyti, „Pradžioje buvo Žodis...“. Tačiau tik Jonas, krikščionis, savo rankomis palietęs Gyvenimo Žodį, gali parašyti: „Žodis tapo kūnu“. „Kūną“ turime suprasti kaip silpnumą, ribotumą, mirtingą sukurtumą. Čia yra krikščionių tikėjimo skandalas, skandalas, kuris neapsiriboja Kristaus gimimu ir netgi Jo žmogiškąja egzistencija, bet tęsiasi iki šių dienų. Iš čia šv. Augustinas semiasi viso sakramentų suvokimo.

Žodis priėmė kūną, tapo kūnu (Jono 1, 14). Tokiu būdu Dievas susiejamas su tapimo procesu. Jis nėra nesikeičiantysis, kokiu Jį įsivaizduoja filosofai. Jo transcendencija nėra laikymasis nuošaliai, toli nuo žmonių. Biblijos Dievo transcendencija yra prasiskverbti į žmonių istoriją ir įnešti į ją naujumo. Kur viskas buvo sena, sudėvėta, akivaizdžiai nualinta, Žodis atneša gaivumą, naujumą, užsidegimą Gyvenimui arba paprasčiausia tai, ką krikščionys vadina atleidimu. Nes jeigu Jonas rašo: „Žodis tapo kūnu“ su jau minėtomis silpnumo bei ribotumo konotacijomis, jis nesako, „mes regėjome jo vargą“, bet „mes regėjome jo šlovę“. „Šlove“ Jonas vadina, tą didelį grožį, spinduliuojantį iš įsikūnijusio Kristaus, Jo gyvenimo mūsų pasaulyje būde, žmogiškųjų ribotumų prisiėmime, visiškame atsidavime į Tėvo rankas, kasdienės savo egzistencijos priėmime švyti šlovė. Apsireiškia Dievo veidas.

Pateikdamas ilgą Jėzaus genealogiją, Matas nepasako nieko nepaprasto. Skaitytojas prieina išvadą, kad istorija, į kurią įžengia Jėzus yra sudėtinga ir, toli gražu, ne tobula. Kas gi šis Dievas, nebijantis įsipainioti į žmonių istoriją, su visa jos gelme ir net tamsuma? Jis yra Gimimo, Kryžiaus, Prisikėlimo, bet taip pat ir sakramentų Dievas. Per Eucharistiją, kaip drįsta sakyti šv. Grigalius Nysietis, Jis netgi susilieja su mūsų kūnu.

Krikščioniams prireikė laiko, kad visiškai suvoktų, kaip rimtai reikia priimti istoriją. Ir netgi nėra aišku, ar procesas jau baigėsi.

Kodėl pasakojimai apie Gimimą mus paliečia? Juos skaitant kažkas mumyse virpa, tarsi prašymas leisti išeiti iš mūsų kiauto, atsikratyti savo šarvų ir perdėto pasitikėjimo savimi. Mūsų širdys sukurtos pasitikėjimui. Palaimintasis Charles de Foucauld tai išreiškia savo įsimintinoje maldoje: „Mano Tėve, aš pasivedu Tau... nes meilės būtinybė man yra atiduoti save, padėti save į Tavo rankas be sąlygų, su beribiu pasitikėjimu, nes Tu esi mano Tėvas“.

Labai dažnai širdis atsiveria akivaizdoje to, kuris yra už mus nuolankesnis. Nepamirškime, kad esantysis ėdžiose yra Visiškai Kitas. Tačiau tas vaikelis neleidžia mums mąstyti apie transcendenciją kaip apie tolybę ar grėsmę. Atsiverkime Jam, mes neprarasime savo laisvės. Mes būsime vedami padaryti iš savo gyvenimų „kūrinį su“. Taip, Emanuelis yra ten, tame vaikelyje: „Dievas su mumis“.

Printed from: http://www.taize.fr/lt_article3047.html - 23 October 2017
Copyright © 2017 - Ateliers et Presses de Taizé, Taizé Community, 71250 France