Vaikai

Ką reiškia „priimti Dievo karalystę kaip vaikui“?

Vieną dieną žmonės atvedė pas Jėzų vaikus, kad jis juos palaimintų. Mokiniai tam priešinosi. Jėzus užsirūstino ir liepė jiems leisti vaikams ateiti pas jį. Paskui pasakė: „Kas nepriima Dievo karalystės kaip kūdikis, neįeis į ją“ (Morkaus 10, 13-16).

Pravartu prisiminti, kad anksčiau Jėzus tiems patiems mokiniams buvo sakęs: „Jums atiduotas Dievo karalystės slėpinys“ (Morkaus 4, 11). Dėl jos jie viską paliko, kad sektų paskui Jėzų. Jie ieško Dievo artumo, jie nori būti jo karalystės dalimi. Bet dabar Jėzus juos įspėja, kad atstumdami vaikus jie kaip tik užveria vienintelį įėjimą į Dievo karalystę, kurios jie taip stipriai trokšta!

Bet ką reiškia „priimti Dievo karalystę kaip kūdikiui“? Paprastai tai suprantama taip: „priimti Dievo karalystę taip, kaip ją priima vaikas“. Tai atitinka kitus Jėzaus žodžius Evangelijoje pagal Matą: „Jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę“ (Mato 18, 3). Vaikas pasitiki nemąstydamas. Vaikai negali gyventi nepasitikėdami aplinkiniais. Jų pasitikėjimas nėra dorybė, – tai gyvybiška tikrovė. Norint sutikti Dievą, geriausia, ką turime, – tai mūsų vaiko širdis, kuri yra spontaniškai atvira, drįsta paprastai klausti, nori būti mylima.

Bet ta frazė gali taip pat reikšti: „priimti Dievo karalystę kaip priimi vaiką“. Čia naudojamas veiksmažodis „priimti“ paprastai turi specifinę reikšmę „priimti ką nors“, kaip galima matyti keliomis eilutėmis aukščiau, kai Jėzus kalba apie „vaikelio priėmimą“ (Morkaus 9, 37). Šiuo atveju Jėzus Dievo artumo priėmimą lygina su vaiko priėmimu. Esama savotiško slapto bendrumo tarp Dievo karalystės ir vaiko.

Priimti vaiką – tai priimti pažadą. Vaikas auga ir vystosi. Lygiai taip ir Dievo karalystė žemėje niekad nėra užbaigta tikrovė, bet veikiau pažadas, dinamika ir nesibaigęs augimas. Ir vaikai yra nenuspėjami. Evangelijos pasakojime jie ateina tada, kai ateina, ir akivaizdu, kad netinkamu, mokinių nuomone, metu. Bet Jėzus pabrėžia, kad juos reikia priimti, nes jie yra čia. Taip ir mes turime priimti Dievo artumą, kai jis prisistato, nesvarbu, tinkamu mums metu ar ne. Turime žaisti pagal taisykles. Priimti Dievo karalystę taip, kaip priimame vaiką, – tai budėti ir melstis, kad galėtume ją priimti, kai ji ateina, visada netikėtai, laiku ar ne laiku.

Kodėl Jėzus buvo toks dėmesingas vaikams?

Vieną dieną apaštalai ginčijosi, kuris iš jų didžiausias (Morkaus 9, 33-37). Jėzus atspėja, apie ką jie kalbasi, ir taria kelis trikdančius žodžius, apverčiančius jų požiūrį: „Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas“.

Prie žodžių jis priduria gestą. Jis eina ieškoti vaiko. Ar tai vaikas, paliktas viename iš Kafarnaumo gatvės kampų? Atsivedęs jį „pastatė tarp jų“, būsimų Bažnyčios vadovų susibūrime, ir jiems tarė: „Kas dėl manęs priima tokį vaikelį, tas priima mane“. Jėzus susitapatino su vaiku, kurį ką tik buvo paėmęs ant rankų. Jis teigia, jog toks vaikas atstovauja tą, kas geriausia, tad priimti tokį vaiką tolygu priimti jį, Kristų.

Neseniai Jėzus buvo pasakęs šiuos mįslingus žodžius: „Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas“ (Morkaus 9, 31). „Žmogaus Sūnus“ – tai jis pats, ir sykiu tai visi „žmogaus sūnūs“, taigi žmonės. Jėzaus žodžius galima suprasti taip: „žmonės bus atiduoti panašių į save valdžiai“. Ypač per suėmimą ir šiurkštų elgesį su Jėzumi dar kartą pasitvirtina, jog žmonės bet ką gali padaryti tokiems pat kaip jie, kurie niekieno neginami. Taigi nestebina tai, jog Jėzus atpažįsta save vaike, kurio ėjo ieškoti, nes vaikai taip dažnai būna tų, kurie turi jiems valdžią, valioje.

Jėzus parodė ypatingą dėmesį vaikams, nes norėjo, kad jo sekėjai būtų ypač dėmesingi vargšams ir negalintiems apsiginti. Iki laikų pabaigos jie bus jo atstovai žemėje. Kas bus daroma jiems, tai bus daroma jam, Kristui (Mato 25, 40). „Mažiausieji iš brolių“, tie, kurie mažai ką reiškia ir su kuriais bet kaip elgiamasi, nes jie neturi valdžios nei prestižo, yra kelias, kurį reikia nueiti, kad galėtume gyventi bendrystėje su juo.

Jėzus pastatė vaiką tarp savo susirinkusių mokinių dar ir todėl, kad jie patys pripažintų, jog yra maži. Tolesniame mokyme jis jiems paaiškina: „Kas duos jums atsigerti taurę vandens dėl to, kad priklausote Mesijui, – iš tiesų sakau jums, – tas nepraras savo užmokesčio“ (Morkaus 9, 41). Eidami pasaulio keliais ir skelbdami Dievo karalystę, apaštalai irgi bus „atiduoti į žmonių rankas“. Jie iš anksto niekada nežinos, kaip bus priimti. Bet netgi tiems, kurie priims juos su paprasta šalto vandens taure, net nežiūrėdami į juos labai rimtai, jie bus Dievo artumo nešėjai.

Laiškas iš Taizé: 2006/2

Printed from: http://www.taize.fr/lt_article3311.html - 12 December 2017
Copyright © 2017 - Ateliers et Presses de Taizé, Taizé Community, 71250 France