Kosmosas

Kokia žmogaus vieta visatoje?

Antikoje pasaulį įsivaizdavo kaip triaukštį namą. Viršutiniame aukšte – dangus – Dievo ir jo angelų buveinė, po žeme – mirusiųjų karalystė, o per vidurį – žemė, apgyvendinta augalų, gyvūnų ir žmonių. Tokioje visatoje žmogaus svarba atrodė savaime suprantama. Įkurdintas tarp dieviškojo ir sukurtojo pasaulių, jis buvo pašauktas būti tarpininku tarp tų dviejų.

Šiuolaikinis mokslas radikaliai pakeitė šį požiūrį. Mums – pasimetusiems mažoje planetoje, besisukančioje apie vieną žvaigždę (kokių milijardai vidutinio dydžio galaktikoje nuolat besiplečiančioje visatoje), – pretenduoti į centrinę vietą visoje tvarkoje atrodo perdėta, net beprotiška.

Tačiau gal ir Biblijos žmogus turėjo panašią patirtį. 8 psalmėje kažkas žvelgia į didžiulį žvaigždėtą dangų, ir iš jo lūpų spontaniškai kyla šauksmas: „Kas gi žmogus, kad jį atsimeni, kas yra mirtingasis, kad juo rūpinies?“ (5 eil.). Matyt, visatos didybė trikdė ir jį.

Tačiau tolesnėje eilutėje psalmininkas atgauna pusiausvyrą įsitikinime, kuris kyla iš tikėjimo: „Tu sukūrei jį nedaug už save menkesnį“. Žmogaus vieta visatoje priklauso nuo jo santykio su bet kokios gyvybės Šaltiniu. Dievas jį išsirinko ne todėl, kad žmogus buvo įspūdingiausias iš būtybių; pats savaime jis – gležnas ir mažas – nėra kažin kas. Jo didybė kyla ne iš jo ypatybių, bet iš dieviškojo pašaukimo: Dievas jį pasirinko, „jis viešpatauja tavo rankų sukurtajam pasauliui“ (7 eil.).

Čia susiduriame su kita problema. Žodis „viešpatauti“ gali turėti neigiamų reikšmių. Ar žmonės turi teisę (ar netgi ir pareigą?) primesti savo valią visai kūrinijai? Ar toks nežabotas žemės išnaudojimas nepridarė per daug žalos, nuo kurios tebekenčiame?

Veiksmažodis, verčiamas kaip „viešpatauti“, pirmiausia nurodo karaliaus veiklą. O Izraelyje karaliaus užduotis buvo ne engti tautą, bet užtikrinti visuomenėje teisingumą ir taiką. Jis galėjo naudotis savo galia tam, kad galingieji nespaustų silpnųjų, kad tarp įvairių grupių vyrautų darna. Taip ir žmonių vaidmuo Biblijoje yra naudotis savo proto ir kūrybingumo dovanomis tam, kad padarytų visatą tinkamą gyventi visoms būtybėms. Ir ieškodami kosminės taikos jie turi pradėti nuo vidinės ramybės, kuri ateina iš bendrystės su Dievu – taikos, ramybės Šaltiniu. Kitaip jie į aplinkinį pasaulį tik projektuos savo pačių pasidalijimus.

Kaip šiandien skaityti biblinius sukūrimo pasakojimus?

Akivaizdu, kad sukūrimo pasakojimai Biblijos pradžioje parašyti nepaisant šiuolaikinio mokslo požiūrio. Todėl kai kas beatodairiškai juos atmeta. Kiti reaguoja į tai stengdamiesi įrodyti, kad jie geriau aprašo tikrovę negu šiuolaikinės teorijos. Ar įmanoma rasti išeitį iš to, kas dažnai atrodo kurčiųjų dialogu?

Pirmiausia, tariamas tikėjimo ir mokslo konfliktas menkai akcentuojamas pačiuose tekstuose. Pirmasis Pradžios knygos skyrius savaip yra „moksliškas“, nes liudija apie kruopštaus stebėjimo galias ir gebėjimą klasifikuoti. Pavyzdžiui, 12 eilutėje rūpestingai viena nuo kitos atskirtos įvairios augalų rūšys, labai panašu, kad pagal reprodukcijos būdą: žolės be regimų sėklų, sėklas vedantys javai, medžiai, kurių sėklos paslėptos vaisiuje. Tik tai ne šių dienų mokslas, nes Biblijos autoriai neturėjo nei mūsų žinioje esančios metodologijos, nei instrumentų.

Bet tikrasis skirtumas tarp biblinių pasakojimų ir visatos kilmės mokslinio tyrimo glūdi ne tiek taikomame metode, kiek keliamuose klausimuose. Mūsų laikų fizikai ir biologai pirmiausia siekia perprasti mechanizmus, pagal kuriuos susidarė pasaulis ir gyvybė, ir kaip jie funkcionuoja. Biblijos autoriams rūpėjo visai kas kita: jie norėjo susieti Izraelio istoriją ir jo Dievą su žmonija ir visata kaip visuma. Jie norėjo išpažinti savo tikėjimą, kad jų Dievas yra tikrai visuotinis, giliai įsitraukęs į viso, kas yra, būtį ir lemtį.

Be to, jie norėjo parodyti, kaip pasaulis, kokį mes pažįstame, išplaukia iš šio Dievo tapatybės. Kas priklauso esminiams jo, kaip Dievo kūrinio, bruožams ir kas, priešingai, nesiderina su Dievo kūrinio statusu? Suprasti savo kilmę tokiu būdu – tai rasti teisingo gyvenimo planą. Taigi Biblijos autorių susirūpinimas buvo anaiptol ne teorinis. Jų pastangos buvo dalis to, kas Biblijoje vadinama išmintimi, stengimasis gyventi dermėje su tikrove.

Bandydami Biblijos pasakojimuose įžvelgti alternatyvą mokslinėms teorijoms ar filmą apie tai, „kaip ten buvo iš tikrųjų“, pasmerkiame save nusivylimui. Tačiau jei norime suprasti savo gyvenimo prasmę, galime ten rasti toli vedančių užuominų. Jei galiausiai viskas atsiremia į Dievą, santykis su juo įteikia mums raktą nuo gyvenimo, kuris tikrai prasmingas.

Printed from: http://www.taize.fr/lt_article3704.html - 23 October 2017
Copyright © 2017 - Ateliers et Presses de Taizé, Taizé Community, 71250 France