Brolio Roger mirtis: kodėl?

Daugelyje 2005 m. rugpjūtį gautų laiškų, brolio Roger mirtis buvo lyginama su Martino Lutherio Kingo, arkivyskupo Romero ar Gandi mirtimi. Tačiau negalima nepripažinti šių atvejų skirtingumo. Anie žmonės dalyvavo politinio, ideologinio pobūdžio kovoje, juos nužudė jų priešininkai, negalėję pakęsti jų nuomonės bei įtakos.

Kai kas sako, kad nėra prasmės ieškoti brolio Roger nužudymo paaiškinimo. Blogis visuomet pranoksta bet kokį paaiškinimą. Senojo Testamento teisusis sakė, kad buvo nekenčiamas „be priežasties“, o evangelistas Jonas šį teiginį perteikė Jėzaus lūpomis: „Jie manęs nekentė be priežasties“.

Būnant šalia brolio Roger mane visada jaudindavo vienas jo asmenybės aspektas, ir aš klausiu savęs, ar tai nepaaiškina, kodėl į jį buvo nusitaikyta. Brolis Roger buvo nekaltasis. Tai nereiškia, kad jame nebuvo kalčių. Nekaltasis yra toks žmogus, kuriam dalykai yra tiek akivaizdūs ir taip tiesiogiai suvokiami, kaip jų nesuvokia kiti. Nekaltajam tiesa yra akivaizdi. Ji nepriklauso nuo samprotavimų bei išvedžiojimų. Jis ją, taip sakant, „regi“, ir jam sunku atsižvelgti į tai, kad kitiems tiesai pasiekti reikia padėti daugiau vargo. Tai, ką jis sako, jam pačiam yra paprasta ir aišku; jis stebisi, kad kiti tai jaučia ne taip pat. Galima lengvai suprasti, kad toks žmogus dažnai jaučiasi beginklis ir pažeidžiamas. Vis dėlto, bendrai paėmus, jo nekaltumas visiškai neturi nieko bendra su naivumu. Nekaltajam tikrovė nėra tokia neperregima kaip kitiems žmonėms. Jis „mato kiaurai“.

Pateiksiu krikščionių vienybės pavyzdį. Broliui Roger buvo akivaizdu, kad šios vienybės norėjo Kristus, reikėjo, kad ją būtų galima išgyventi nedelsiant. Argumentai, kuriais būdavo prieštaraujama, jam turėjo atrodyti dirbtiniai. Broliui Roger krikščionių vienybė pirmiausia buvo susitaikinimo klausimas. Ir iš esmės jis buvo teisus, nes mes visi pernelyg retai klausiame savęs, ar esame pasirengę sumokėti šios vienybės kainą. Ar susitaikinimą, nejaudinantį mūsų visu kūnu, būtų galima laikyti tikru susitaikinimu?

Apie brolį Roger buvo sakoma, esą jam nebūdinga teologinė mintis. Tačiau ar nebuvo veikiau taip, kad jis turėjo aiškesnę įžvalgą negu jam priekaištavusieji? Šimtmečiais krikščionims reikėjo pateisinti savo susiskaldymą. Jie dirbtinai aštrino priešybes. Patys to nesuvokdami krikščionys įžengė į varžymosi procesą ir išleido iš akių šį akivaizdų reiškinį. Jie nematė „kiaurai“. Vienybė jiems atrodė neįmanoma.

Brolis Roger buvo realistas. Jis atsižvelgdavo į tai, kas lieka neįgyvendinama, ypač instituciniu požiūriu. Tačiau jis negalėjo ties tuo ir sustoti. Tas nekaltumas jam davė ypatingą įtikinamąją galią, tam tikrą romumą, kuris niekuomet nepasiduoda įveikiamas. Iki galo jis žvelgė į krikščionių vienybę kaip susitaikinimo klausimą. Kitaip tariant, susitaikinimas yra žingsnis, kurį gali žengti kiekvienas krikščionis. Jei visi veiksmingai jį atliktų, vienybė būtų visiškai arti.

Buvo dar viena sritis, kurioje buvo juntamas šis brolio Roger požiūris ir kur dar geriau matėsi jo asmenybės radikalumas: visa tai, kas galėjo kelti abejonę Dievo meile, jam buvo nepakeliama. Čia prisiliečiame prie labai nuoširdaus tiesioginio Dievo dalykų suvokimo. Tai nereiškė, kad jis atsisakydavo apmąstyti, tačiau jis labai gerai jausdavo, kad tam tikra į teisingumą pretenduojanti kalbėsena – pavyzdžiui, apie Dievo meilę, – iš tikrųjų užtemdydavo tai, ko neįžvalgūs žmonės iš tos meilės laukė.

Brolis Roger primygtinai pabrėžė giluminį žmogaus gėrį, – ir tai reikia suvokti toje pačioje šviesoje. Jis neturėjo iliuzijų dėl blogio. Veikiau buvo pažeidžiamas pačia savo prigimtimi. Tačiau jis buvo įsitikinęs tuo, kad jeigu Dievas myli ir atleidžia, jis neleidžia atkristi į blogį. Kiekvienas tikras atsiprašymas atskleidžia žmogaus širdies gelmę, kuri sukurta gėriui.

Pauliui Ricœurui šis gėrio akcentavimas. padarė sukrečiantį įspūdį Vieną kartą būdamas Taizé jis mums pasakė, kur įžvelgia religijos prasmę: „Išlaisvinti žmonių gerumo gelmę, ieškoti jos ten, kur ji yra visiškai paslėpta“. Praeityje tam tikra krikščioniškojo pamokslavimo tradicija be paliovos akcentuodavo iš esmės blogą žmogiškąją prigimtį. Taip pamokslaujant buvo siekiama iškelti gryną ir nepelnytą atleidimo malonę. Tačiau tai daugybę žmonių nutolino nuo tikėjimo; net girdėdami kalbant apie meilę šie žmonės neišsivaduodavo nuo įspūdžio, kad ta meilė buvo su išlygomis, o skelbtasis atleidimas nebuvo visiškas.

Pats brangiausias dalykas brolio Roger palikime turbūt yra šis: meilės ir atleidimo suvokimas, dvejopos tikrovės, kuri jam buvo akivaizdi ir tiesiogiai suvokiama, o mums dažnai praslysdavo pro akis. Šioje srityje iš tikrųjų jis buvo nekaltasis, visuomet paprastas, beginklis, skaitantis kitų širdyse, gebantis visiškai pasitikėti. Tai išduodavo jo nepaprastai gražus žvilgsnis. Jis labai gerai jausdavosi su vaikais, o būtent jie išgyvena dalykus taip pat betarpiškai. Jie negali apsiginti ir negali tikėti tuo, kas yra sudėtinga; jų širdis tiesiog linksta į tai, kas juos paliečia.

Brolio Roger niekuomet nepaliko abejonė. Dėl to jis mėgdavo žodžius: „Neleisk, kad man bylotų manosios tamsybės“. Tamsybės yra abejonės kaltinimai. Tačiau ta abejonė neužgoždavo aiškumo, kuriuo jis jautė Dievo meilę. Gali būti, kad būtent ta abejonė reikalavo tokios kalbėsenos, nepaliekančios vietos jokiai dviprasmybei. Mano minimas akivaizdus aiškumas nėra intelektinės plotmės, jis glūdi giliau, širdies plotmėje. Todėl kaip visa tai, ko negalima apsaugoti įtikinamais samprotavimais ar gerai sukonstruotais įsitikinimais, ši akivaizdybė neišvengiamai buvo trapi.

Evangelijose Jėzaus paprastumas trikdo. Kai kurie žmonės jautė, kad tai užduoda jiems klausimą. Tarsi atskleidžiamos jų širdžių mintys. Aiški Jėzaus kalba ir jo gebėjimas skaityti jų širdyse tiems žmonėms kėlė grėsmę. Kai kuriems žmonėms atrodė grėsmingas toks žmogus, kurio neįmanoma įrėminti į konfliktus. Toks žmogus žavi, tačiau susižavėjimas gali lengvai virsti priešiškumu.

Brolis Roger, be abejo, žavėjo savo nekaltumu, suvokimo betarpiškumu, žvilgsniu. Galvoju, kad kai kurių žmonių akyse jis įžvelgdavo tai, kad susižavėjimas gali persimainyti į neapykantą ir agresyvumą. Kažkam, talpinančiam savyje neišsprendžiamus konfliktus, šis nekaltumas turėjo būti nepakeliamas. Nepakako vien užgauti šį nekaltumą. Reikėjo jį panaikinti. Gydytojas Bernardas de Senarclensas rašė: „Jei šviesa pernelyg gyvai spindi – o aš galvoju, kad tokia iš brolio Roger sklidusi šviesa galėjo akinti, – tai ne visuomet lengva pakelti. Nelieka kito būdo užgesinti šį šviesos šaltinį, kaip jį sunaikinti“.

Norėjau užrašyti šį apmąstymą, nes jis leidžia akcentuoti brolio Roger gyvenimo vienovės aspektą. Jo mirtis slėpiningai užantspaudavo tai, kas jis visuomet buvo. Jis nebuvo nužudytas dėl kokio nors savo ginamo dalyko. Jis buvo nužudytas dėl savo buvimo.

Brolis François iš Taizé

(Iš prancūzų k. vertė J. L.)

Printed from: http://www.taize.fr/lt_article3810.html - 18 December 2017
Copyright © 2017 - Ateliers et Presses de Taizé, Taizé Community, 71250 France