Bažnyčia ir valstybė

Koks, pagal Bibliją, turi būti tikinčiojo požiūris į supančią visuomenę?

Biblijoje šis klausimas nagrinėjamas per miesto temą. Pradžios knygoje į miestus žvelgiama nepatikliai. Kainas, smurto žmogus, tampa pirmuoju miesto statytoju (žr. Pradžios 4, 17). Babelis ir Sodoma – vietos, kur žmonės siekia netikros autonomijos, užmiršdami savo būties Šaltinį. Tikintieji, priešingai, seka Abraomo pėdomis (žr. Pradžios 12, 1-4), gyvena kaip piligrimai kelyje kitų horizontų link, kaip kompasą turėdami tik tikėjimą.

Vėliau atsiranda dar vienas miestas: Jeruzalė, Taikos miestas, pastatytas ne ant žmogaus savęs išaukštinimo, bet ant Dievo pažado. Jo egzistencija rodo, kad tikėjimas nebėga nuo šio pasaulio realijų, bet veda į naują būdą gyventi kartu teisingume ir solidarume.

Tačiau čia nėra nieko užprogramuoto amžiams. Net Jeruzalė gali būti neištikima savo pašaukimui, jei čia gyvenantys neina Viešpaties keliais. Praktikuodama neteisingumą, „Siono dukra“ tampa kekše (žr. Izaijo 1, 21-23). Tačiau tikintieji visada laukia ateinant teisingo karaliaus, ko nors pasiųsto Dievo apvalyti jo miestą ir padaryti jį švyturiu bei traukos poliu visam pasauliui (žr. Izaijo 2, 2-4).

Jėzaus mokiniai šį teisingą karalių tapatino su savo Mokytojo asmeniu. Bet Jėzus, kuris numirė atstumtas ir išmestas už miesto (žr. Hebrajams 13, 12-14), neįkūrė jokios žemiškos karalystės. Todėl jo sekėjai lieka „ateiviai ir svečiai“ (1 Petro 2, 11) visuomenėje, kuri yra abejinga ir net priešiška jų siekiams. Tačiau jie nelieka gynyboje, pasiruošę vien duoti atkirtį. Atmesdami valdžios savęs pateisinimus, jie stengiasi prisidėti prie visuomenės, į kurią juos siuntė Dievas, gerovės.

Paskutinėje Biblijos knygoje visa žmonijos istorija aprašoma kaip pasakojimas apie du miestus. Babelė, įspūdinga savo galia ir šlove, vis dėlto išnyks akimoju (žr. Apreiškimo 17 – 18). Tada ateina naujoji Jeruzalė, pastatyta ant patriarchų ir apaštalų (žr. Apreiškimo 21 – 22). Jei Dievo miestas dar nepasireiškia visu savo spindesiu, vis dėlto tai nėra tik viltis ateičiai. Gyvendami Evangelijos vertybėmis čia ir dabar, sudarydami bendruomenes, kur visokios kilmės vyrai ir moterys gyvena kartu kaip broliai ir seserys, Kristaus mokiniai pasiūlo konkrečią alternatyvą pasauliui, kuris gyvena pamiršęs savo ištakas ir savo tikslą. Toli gražu nepasitenkindami atsisakymo nuostata, jie tampa druska ir šviesa esantiems ir arti, ir toli.

Kaip gali šv. Paulius sakyti: „Kas priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo sutvarkymui“ (Romiečiams 13, 2)?

Kai kam ši ginčytina ištrauka iš Laiško romiečiams aukština klusnumą ir draudžia pasipriešinimą. Kitiems kaip tik dėl tos priežasties ji nesiderina su Kristaus, kuris skelbė visišką žmogaus išlaisvinimą, žinia.

Ar šv. Paulius šiuo atžvilgiu atsiribojo nuo Jėzaus? Toli gražu nebūdamas sistemingas teologas, Paulius pirmiausia buvo ganytojas ir misionierius. Jo laiškai neišvengiamai paženklinti konteksto. Paulius rašė romiečiams kritišku metu, kai Neronas ką tik pakeitė soste nužudytą tėvą. Iš pradžių klausydamas išmintingų patarėjų, jaunasis imperatorius įgyvendino reformų politiką. Be to, prieš kelerius metus jo tėvas Klaudijus buvo ištrėmęs visus žydus iš Romos dėl maištų, už kuriuos laikė juos atsakingus. Žydiškos kilmės krikščionys ką tik buvo grįžę į sostinę. Paulius stipriai jaučia, kad Kristaus sekėjai turi daryti visa, ką gali, kad įrodytų savo paklusnumą; jie turi vengti vėl įžiebti įtarimus, kurių žmonės turėjo jų atžvilgiu, juo labiau, kad kai kurios jų praktikos ir pozicijos galėjo užgauti lojalius žmones.

Iš tiesų tai, ką Paulius pataria savo skaitytojams, nenutolsta nuo likusios Naujojo Testamento dalies. Jie turi mokėti mokesčius, daryti gera, o ne bloga ir pripažinti, kad visokia valdžia – nuo Dievo. Paskutinį patarimą galima panaudoti despotiškai politikai pateisinti, bet suprantant teisingai, jis veikiau pasitarnauja stabdant piktnaudžiavimą valdžia. Karalius turi suprasti, kad jis nėra galutinė instancija, ir todėl negali savavaliauti.

Būtent tokia yra prasmė žodžių, kuriuos Jėzus sako Poncijui Pilotui, kai Romos valdytojas bando padaryti jam įspūdį savo valdžia: „Tu neturėtum man jokios galios, jeigu tau jos nebūtų duota iš aukštybių“ (Jono 19, 11).

Taigi Biblija nėra dualistinė. Dievas yra ne tik mažos uždaros išrinktųjų grupės Viešpats, bet ir visa ko Kūrėjas ir Šeimininkas, net jei jo galia dažnai pasireiškia tariamu silpnumu ir anaiptol ne visų pripažįstama. Rūpindamiesi visa visuomene, krikščionys turi teisę ir net pareigą kelti savo balsus, kai pažeidžiami teisingumo reikalavimai. Tačiau jie neturėtų bandyti primesti savo pažiūrų metodais, priešingais Evangelijai. Ir jie ne tiek siekia žmogiškos sėkmės, kiek skleisti liudijimą, žinodami, kad jie pašaukti eiti tuo pačiu keliu kaip ir pats Kristus: „Tik tegul niekas iš jūsų nekenčia kaip žmogžudys, vagis, piktadarys ar įkyruolis. Bet jei nukenčia kaip krikščionis, tegul nesigėdija, o tegarbina šiuo vardu Dievą“ (1 Petro 4, 14-15).

Printed from: http://www.taize.fr/lt_article4188.html - 20 October 2017
Copyright © 2017 - Ateliers et Presses de Taizé, Taizé Community, 71250 France