Gailestingumas

Jei Dievas gailestingas, kodėl Biblijoje yra grasinimų?

Biblija piešia portretą Dievo, kuris yra Meilė ir kuris nori, kad žmonės turėtų gyvenimo pilnatvę. Nors šis įsitikinimas mums ateina per Jėzų Kristų, jis jau numanomas Izraelio Raštuose. Biblija prasideda sukūrimo istorija, iškeliančia į sceną Dievą, kuris, anaiptol pavydžiai nelaikydamas savo turtų sau, trokšta viskuo dalytis su kitomis būtybėmis, kurias pašaukia būti. Toliau randame Izraelio tikėjimo šerdį, epopėją Dievo, kuris išvaduoja vergų grupę ir padaro iš jos savo tautą, savo bendro gyvenimo kokybe pašauktą būti jo buvimo ir atjautos ženklu kūrinijoje.

Netgi daugiau: Dievas niekad neatsisako savo meilės sumanymų. Kai jo tauta nusigręžia nuo jo, Dievas toliau ieško būdų grąžinti ją į teisingą kelią. Visada pasirengęs atleisti, skirtingai nei žmonės (žr. Izaijo 55, 6-9), jis atsiskleidžia kaip „malonus ir gailestingas, visada kantrus ir ištikimas, visada geras“ (Psalmyno 86, 16).

Jei Dievas apibūdinamas kaip „visada kantrus“, ar jis vis tiek gali supykti? Per Izraelio kelionę per dykumą, keliose vietose skaitome, kad „įsiliepsnojo Viešpaties pyktis ant žmonių“, kurie nepakluso (Skaičių 11, 33; plg. 11, 1; 12, 9). Dar daugiau, pranašų knygose kartais matome šiuos Dievo žmones energingai ir net su pasipiktinimu sukylant prieš tautos klaidas. Taigi mūsų dienomis žmonėms sunku suprasti, kaip grasinimai ir pyktis gali derintis su gailestingumo ir atleidimo Dievu.

Tačiau neturime „Dievo pykčio“ ir jo atleidimo matyti diametraliai priešingų, o veikiau kaip dvi vienos monetos puses. Sąvoka „pyktis“, taikoma Dievui, vartojama norint pabrėžti, kad Dievo meilė negali toleruoti nieko, kas trukdo gyvenimui ar jį naikina, trumpai tariant to, kas vadinama blogiu. Jei Dievas tikrai myli, jis negali likti abejingas matydamas, kad meilė pajuokiama, atmetama, nes kitaip jis turėtų susitaikyti su faktu, kad jo sumanymas duoti mums gyvenimo pilnatvę žlunga.

Kai Biblija pateikia mums tariamai šiurkščius žodžius, juos dera interpretuoti kaip Dievo – ar jo įgaliotinio – širdies šauksmą, nurodantį visada siūlomos meilės atmetimo pasekmes. Anaiptol neprieštaraudamas meilei, tai, kas vadinama „Dievo pykčiu“, paradoksaliai yra tos meilės, laikinai sužlugdytos žmogaus laisvės, išraiška. Bet tada kyla klausimas: jei Dievas yra Meilė, ar ta meilė neturi galų gale įveikti visus pasipriešinimus jai? Tikroji problema yra ne žinoti, ar Dieve yra pykčio, bet kaip tas pyktis gali pasiekti savo tikslą – pašalinti blogį nepažeidžiant kito laisvės.

Ar Evangelija leidžia išspręsti atstumtos meilės dilemą?

Biblinė Dievo vizija, regis, pastato mus prieš dilemą: viena vertus, Dievas tegali mylėti, kita vertus, jis negali toleruoti blogio. Biblijos kalba dieviškoji meilė, regis, pasmerkta suskilti į dvi dalis, gailestingumą ir pyktį, nė vienai visiškai neužgožiant kitos.

Pranašų patirtis rodo išeitį iš šios dilemos. Pirmiausia Ozėjas, priverstas vesti neištikimą žmoną. Sužeistas žmonos neištikimybės, pranašas grasina jai, bet greitai supranta, jog dėl savo meilės jai skriausdamas ją jis tiek pat ar net daugiau skriaus save. Taigi jis suvokia, kad kaip dieviškąjį pyktį žmonės patiria tik išorinį paties Dievo, matančio savo meilę atmestą, kančios veidą.

Pranašas Jeremijas tęsia ta pačia linija. Susidūręs su tautos atsisakymu klausyti perspėjimų, kuriuos jis pašauktas skelbti Dievo vardu, Jeremijas gyvas plėšomas priešpriešos tarp tų dviejų: „Tesrūva mano akys ašaromis, nakčia ir dieną, be perstojo, nes baisus nuniokojimas ir nepagydoma žaizda nukankino mergelę dukterį, mano tautą“ (14, 17). Savo širdies skausmu ir liūdesiu jis tampa grandimi tarp savo tautiečių ir Dievo.

Dar vienas žingsnis, ir ateiname prie paslaptingos Viešpaties Tarno figūros (Izaijo 53). Visai kaip Jeremijas, šis nekaltas vyras, Dievo siunčiamas, ima ant savęs kančią, kurią kaltieji nesugeba priimti; bet dar daugiau, prisiimdamas tą kančią jis atneša jiems pasveikimą. Tarsi atleidimas galėtų pasiekti savo tikslą, jei jis ne nusileidžia iš aukšto, bet veikiau ateina iš apačios, jei išreiškiamas solidarumu, išgyvenamu su piktadariais, iki pat galo.

Ši evoliucija duoda raktą suprasti Jėzaus dalią: „Kristus kentėjo už jus (...). Jis nepadarė nuodėmės, ir jo lūpose nerasta klastos. Šmeižiamas jis neatsikirtinėjo, kentėdamas negrasino, bet visa pavedė teisingajam Teisėjui. Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant kryžiaus, kad, numirę nuodėmėms, gyventume teisumui. Jūs esate pagydyti jo žaizdomis“ (1 Petro 2, 21-24).

Taigi Kristaus savo gyvenimo dovanoje galime įžvelgti tai, ką šventasis Jonas puikiu trumpu posakiu vadina „Avinėlio rūstybe“ (Apreiškimo 6, 16). Jei „dieviškasis pyktis“ yra kitas atmestos meilės aistros vardas, ta meilė gali pasiekti savo tikslą tik tada, kai visiškai priima tokio atmetimo padarinius. Taip pyktis kančioje turi virsti solidarumu, tapdamas neatskiriamas nuo didžiausio gailestingumo. Nerodydamas jokio pasipriešinimo blogiui, Kristus praryja jį gerumo bedugnėje. Mirtis netenka savo geluonies (žr. 1 Korintiečiams 15, 54-57), kad taptų keliu į Gyvenimą.

Printed from: http://www.taize.fr/lt_article4826.html - 11 December 2017
Copyright © 2017 - Ateliers et Presses de Taizé, Taizé Community, 71250 France