Portretas

Šv. Jonas Auksaburnis (344-407): stebinantis šiuolaikiškumas

Laiške iš Kalkutos 3 puslapyje cituojamas šv. Jono Auksaburnio tekstas, primenantis nepertraukiamą ryšį tarp Eucharistijos ir solidarumo su neturtingiausiais:

Tu nori pagerbti Išganytojo kūną? Tas pats, kuris pasakė: Štai mano kūnas, – taip pat sakė: Jūs matėte mane alkaną ir nepavalgydinote manęs. Ko nepadarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, atsakėte man! Taigi gerbkite Kristų dalydamiesi savo turtais su vargšais (50 homilija apie Evangeliją pagal Matą).

Kas buvo šis vyras, kurį krikščioniškieji Rytai vadino „Auksine Burna“ dėl jo poetinių gabumų maldai išreikšti? Kokie jo gyvenimo aspektai tebėra padrąsinimas mums šiandien?

Jono gyvenimas turi tris svarbiausias linijas: tai išskirtinis gebėjimas aistringai ir savo laiko kultūros kalba aiškinti Gerąją Kristaus Naujieną; stiprus socialinių Evangelijos pasekmių pabrėžimas; pastangos padaryti garbinimą gražų, o teologinį apmąstymą perteikti poetine forma.

Jonas gimė Antiochijoje, dabartinės Turkijos teritorijoje, aristokratų šeimoje. Giliai paveiktas savo motinos tikėjimo, jis studijavo Raštą vadovaujamas Antiochijos mokyklos mokytojų, kurie norėjo Biblijos mintį išversti į graikų kategorijas, neprarandant originalo prasmės.

Kai tik galėjo, jis paliko motiną, kuri norėjo laikyti jį arti savęs kaip „namų vienuolį“, ir išėjo į kalnus pradėti vienišos maldos gyvenimą visiškai atskirai nuo visuomenės. Paskui kilo sąmonės krizė: ar reikia pabėgti nuo visuomenės problemų, kad išlaikytų tyrą prisirišimą prie Evangelijos, ar vietoj to eiti į pasaulį ir perduoti Kristaus, „žmonių draugo“, kaip jis mėgo kartoti, meilę?

Galiausiai jis nusprendė išeiti iš savo visiško atsiskyrimo nuo pasaulio ir grįžti į Antiochiją, kur 386 jis buvo įšventintas į kunigus. Jis tapo įžymus savo gebėjimu susieti Biblijos tekstą su paprastų žmonių gyvenimu ir klausimais. Kartais jis galėdavo dvi valandas kalbėti nesustodamas, drąsinamas audringo savo klausytojų pritarimo ir plojimų. Atsiliepdamas į turtuolių prabangą ir dykumą, jis pabrėžė turto bendrumo, darbo, poreikio išlaisvinti vergus svarbą; jis kvietė dalytis individualiai ir kolektyviai (netgi sugalvojo planą, kaip Antiochijoje įveikti skurdą). Solidarumas, daugiau nei tik ramios sąžinės darbas, jam buvo sakramentas, tikro Kristaus buvimo mūsų pasaulyje ženklas. Dažnai kalbėdamas apie Jėzaus žodžius: „Ką padarėte vienam iš šių mažųjų, man padarėte“, jis padarė išvadą, kad neturtingas žmogus yra „dar vienas Kristus“ ir kad „altoriaus sakramentą“ reikia tęsti gatvėje „brolio sakramentu“.

Prieš savo valią dėl savo oratoriaus talentų 397 Jonas buvo pasirinktas kaip Rytų Imperijos sostinės arkivyskupas. Konstantinopolyje, dėmesingas žmonėms, jis daugino ligonines ir priėmimo centrus, skelbė Gerąją Naujieną kaime ir netgi toje vietoje įsikūrusiems gotams.

Jis užėmė labai drąsias politines pozicijas, prieštaraudamas ministrui, kuris norėjo panaikinti prieglobsčio suteikimo teisę, o vėliau gindamas jį nuo maišto, kai atleistas ieškojo priebėgos bazilikoje. Jis stengėsi aukštąją kunigiją padaryti nuolankesne, o imperatoriaus dvarui priminti Evangelijos reikalavimus.

To buvo per daug jo priešams, kurie suvienijo jėgas ir 404 ištrėmė jį į Armėniją. Ten trejus metus jis buvo namų arešte. Ir vis tiek jo susirašinėjimas, gausūs lankytojai, įskaitant daugelį iš Antiochijos, kėlė nerimą valdžiai, kuri ištrėmė jį dar toliau, prie Juodosios Jūros krantų. Varginantį kelią jis nuėjo pėsčias. Komanoje, visiškai išsekęs, jis pasiruošė mirti: apsivilko baltus drabužius, priėmė komuniją, pasimeldė už buvusius aplinkui ir atidavė dvasią sakydamas: „Šlovė Dievui už viską“.

Kai kurie klausimai, kad Jono gyvenimas atsispindėtų mūsų gyvenime:

- Jo pašaukimas reikalavo ne visada tenkinti jo motinos troškimus: ar aš irgi kartais turiu pasipriešinti tam, ko kiti žmonės tikisi iš manęs?

- Dėl „brolio sakramento“: kokią vietą mano gyvenime turi kiti žmonės ir jų poreikiai?

- Galiausiai savo vienuolišką įsipareigojimą jis išgyveno visuomenėje: kokių įsipareigojimų visuomenėje turiu aš? Kokia šiandien krikščionių vieta politiniame šalies gyvenime? Ar kartais nereikia vardan tikėjimo į Kristų pasipriešinti valdžiai ar madai?

Printed from: http://www.taize.fr/lt_article4906.html - 23 October 2017
Copyright © 2017 - Ateliers et Presses de Taizé, Taizé Community, 71250 France