Portretas

Dietricho Bonhoefferio (1906-1945) aktualumas

Dietrich Bonhoeffer, jaunas pastorius, simbolizavęs vokiečių pasipriešinimą nacizmui, yra tarp tų, kurie gali palaikyti mus mūsų tikėjimo kelyje. Niūriausiomis XX amžiaus dienomis jis atidavė savo gyvybę tapdamas kankiniu. Kalėjime jis parašė šiuos žodžius, kuriuos mes giedame Taizé: „Dieve, sutelk mano mintis į tave. Tavyje šviesa, tu manęs nepamiršti. Tavyje pagalba, tavyje kantrybė. Aš nesuprantu tavo kelių, bet tu žinai kelią man“.

Jaudina Bonhoefferio panašumas su Bažnyčios Tėvais – pirmųjų amžių krikščionių mąstytojais. Bažnyčios Tėvai atliko savo darbą ieškodami gyvenimo vienybės. Jie gebėjo labai giliai intelektualiai mąstyti, bet sykiu labai daug meldėsi ir buvo visiškai integravęsi į savo laiko Bažnyčios gyvenimą. Tai matome ir Bonhoefferyje. Jis buvo beveik per intelektualus. Bet sykiu jis daug meldėsi, kasdien iki pat gyvenimo pabaigos apmąstė Šventąjį Raštą. Jis tai suprato, kaip kad kadaise sakė Grigalius Didysis, kaip Dievo jam adresuotą laišką. Nors jis kilęs iš šeimos, kur vyrai – jo tėvas, broliai – praktiškai buvo agnostikai, ir nors nacizmo laikais didžiai nusivylė savo – Vokietijos protestantų – Bažnyčia ir dėl to kentėjo, jis pilnutinai gyveno kaip Bažnyčios narys.

Norėčiau paminėti tris iš jo kūrinių:

Jo daktaro disertacija Sanctorum Communio (Šventųjų bendravimas) tiems laikams buvo kai kas išskirtinio: jaunas 21 metų studentas rašo dogmatinį Bažnyčios sociologijos apmąstymą, pradėdamas nuo Kristaus. Apmąstyti, pradedant nuo Kristaus, kokia turėtų būti Bažnyčia, – tai atrodė nederama. Daug daugiau nei institucija, Bažnyčia jam – Kristus, egzistuojantis Bažnyčios pavidalu. Kristus nėra truputį esantis per Bažnyčią; ne, mums jis šiandien yra Bažnyčios pavidale. Tai visiškai ištikima šv. Pauliui. Tai tas Kristus, kuris prisiėmė sau mūsų dalią, užėmė mūsų vietą. Būdas, kaip Kristus veikė, lieka fundamentalus Bažnyčios įstatymas: užimti vietą tų, kurie pašalinti, tų, kurie yra užribyje, kaip Jėzus darė per savo tarnystę ir jau savo krikšto metu. Nuostabu matyti, kaip šioje knygoje kalbama apie užtarimą: tai lyg kraujas, kuris teka Kristaus Kūne. Norėdamas tai išreikšti, Bonhoefferis remiasi ortodoksų teologais. Taip pat jis kalba apie išpažintį, kurios protestantų Bažnyčioje praktiškai nebuvo. Įsivaizduokite: 21 metų jaunuolis teigia, jog įmanoma, kad Bažnyčios tarnas mums pasakytų: „Tau atleidžiamos tavo nuodėmės“, ir teigia, jog tai Bažnyčios esminė dalis. Koks naujumas jo kontekste!

Antrasis kūrinys – knyga, kurią jis parašė, kai buvo pakviestas tapti teologijos seminarijos direktoriumi. Ten studijavo vyrai, kurie buvo rengiami tarnystei išpažįstančioje Bažnyčioje ir ruošėsi labai sunkiam gyvenimui. Beveik visiems jiems teko susidurti su Gestapu, kai kurie buvo net įkalinti. Knyga pavadinta Nachfolge („Sekimas“). Tai ir nusako knygos temą. Kaip rimtai žiūrėti į tai, ką sakė Jėzus, kaip neatmesti žodžių, kurie tarsi būtų kitiems laikams? Knygoje pasakoma kaip: sekimas neturi turinio. Mums patiktų, kad Jėzus turėtų programą. Bet ne! Sekant paskui jį, viskas priklauso nuo santykio su juo: jis eina priekyje, o mes sekame.

Bonhoefferiui sekti – tai pripažinti, kad Jėzus tikrai yra tas, ką jis sako apie save, ir jis mūsų gyvenime turi teisę į viską. Jis yra „tarpininkas“. Joks žmogiškas santykis jo atžvilgiu negali vyrauti. Bonhoefferis cituoja Kristaus žodžius, kviečiančius mus palikti tėvus, šeimą, turtus. Šiandien tai mus šiek tiek gąsdina, ir kai kas kritikavo šį knygos aspektą: ar nepristato Bonhoefferis pernelyg autoritariško Kristaus paveikslo? Tačiau Evangelijoje skaitome, kaip žmonės stebėjosi galia, su kuria Jėzus mokė ir išvarydavo demonus. Jėzuje yra galia. Tačiau apie save jis, skirtingai nei fariziejai, kalba kaip romų ir nuolankios širdies, kitaip tariant, ką nors išbandžiusį save ir esantį po mumis. Taip jis visada prisistatydavo, ir tikroji galia yra už šio nuolankumo.

Visa knyga sudaryta taip: klausytis su tikėjimu ir įgyvendinti. Jei klausaisi su tikėjimu, jei supranti, kad kalba Kristus, negali neįgyvendinti to, ką jis sako. Jei tikėjimas sustotų prieš įgyvendinimą, tai nebebūtų tikėjimas. Tai būtų Kristaus, kurio klauseisi, ribojimas. Žinoma, Bonhoefferio kūrinyje tai gali atrodyti per stipru, bet argi Bažnyčiai vėl ir vėl nereikia tokio klausymosi? Paprasto klausymosi. Tiesioginio, betarpiško klausymosi, tikint, jog įmanoma gyventi tuo, ko Kristus reikalauja.

Trečiasis kūrinys – garsieji laiškai iš kalėjimo Pasipriešinimas ir paklusimas. Pasaulyje, kuriame, kaip jis suvokia, Dievas nebėra pripažįstamas, Bonhoefferis klausia: kaip mes ketiname kalbėti apie Jį? Ar stengsimės sukurti krikščioniškos kultūros zonas, su nostalgija atsigręždami į praeitį? Ar stengsimės puoselėti religinius poreikius žmonėse, kurie iš pažiūros tokių neturi? Šiandien galima sakyti, jog atgyja susidomėjimas religija, bet dažnai tik tam, kad gyvenimui suteiktų religinio blizgesio. Iš mūsų pusės būtų neteisinga aiškiai kurti situaciją, kurioje žmonėms reikėtų Dievo.

Tad kaip šiandien kalbėti apie Kristų? Bonhoefferis atsako: savo gyvenimu. Įspūdinga, kaip jis aprašo ateitį savo krikšto vaikui: „Ateina dienos, kai bus neįmanoma kalbėti atvirai, bet mes melsimės, darysime, kas teisinga, ir Dievo laikas ateis“. Bonhoefferis tikėjo, kad kalbą, kurios mums reikia, mums duos gyvenimas. Ko gero šiandien visi jaučiame, net savo artimiausiųjų atžvilgiu, didelį keblumą kalbėti apie Kristaus atpirkimą, gyvenimą po mirties, o juo labiau apie Trejybę. Visa tai taip tolima žmonėms, kuriems tam tikra prasme nebereikia Dievo. Kaip mums patikėti, kad jei mūsų gyvenimas įsišaknijęs Dieve, kalba bus mums duota? Ji nebus duota, jei darome Evangeliją prieinamą ją mažindami. Ne, kalba bus duota, jei tikrai ja gyvensime.

Šiuose laiškuose, kaip ir knygoje apie Kristaus sekimą, viskas baigiasi beveik mistiškai. Jis nebūtų norėjęs, kad taip sakytume, bet kai kalbama apie buvimą su Dievu be Dievo, mintys nukrypsta į šv. Kryžiaus Joną arba šv. Teresę iš Lizjė sunkiu metu jos gyvenimo pabaigoje. Štai ko norėjo Bonhoefferis: likti su Dievu be Dievo. Išdrįsti likti šalia jo, kai jo atsisakoma, jis atmetamas. Tai teikia tam tikro rimtumo viskam, ką jis rašė. Ir vis dėlto gera žinoti, jog jis buvo optimistas. Jo ateities vizija krikščionims yra kažkas išlaisvinančio. Jis pasitikėjo: žodis pasitikėjimas taip dažnai kartojasi jo laiškuose iš kalėjimo.

Kalėjime Bonhoefferis norėjo parašyti 119 psalmės komentarą, bet suspėjo tik iki trečiojo posmo. Šioje psalmėje viena eilutė apibendrina Bonhoefferio gyvenimą: Tu arti, Viešpatie, ir tikri įsakymai tavo. Dietrichas Bonhoefferis gyveno įsitikinimu, kad Kristus tikrai labai arti, kiekvienoje situacijoje, net ekstremaliausioje. Tu arti, Viešpatie, ir tikri įsakymai tavo. Galime tikėti, jog tai, ką tu įsakai, ne tik tikra, bet ir verta viso mūsų pasitikėjimo.

Brolis François iš Taizé

Printed from: http://www.taize.fr/lt_article4971.html - 18 December 2017
Copyright © 2017 - Ateliers et Presses de Taizé, Taizé Community, 71250 France