Portretas

Dorotėjas Gazietis (VI amžius) – nuolankumas ir bendrystė

Laiško iš Kalkutos 4 puslapyje cituojamas šis Dorotėjo Gaziečio tekstas:

„Įsivaizduokit, jog šis pasaulis yra apskritimas, kurio centras – Dievas ir kurio spinduliai yra įvairūs būdai, kaip žmonės gyvena. Kai tie, kurie nori prieiti arčiau Dievo, eina apskritimo centro link, jie prieina arčiau vienas kito tuo pat metu kaip ir prie Dievo. Kuo arčiau jie ateina prie Dievo, tuo arčiau ateina vienas prie kito. O kuo arčiau ateina vienas prie kito, tuo arčiau ateina prie Dievo“ (Pamokymai VI).

Kilęs iš pasiturinčios šeimos, labai išsilavinęs, taip pamėgęs skaityti, kad atsivežė į vienuolyną savo biblioteką, Dorotėjas jaunas įstojo į abato Serido bendruomenę prie Gazos Palestinoje. Jis tapo Barsanufijaus ir Jono, dviejų kontempliatyvių vienuolių, žinomų iš jųdviejų susirašinėjimo gelmės, dvasiniu sūnumi. Šie „didieji senoliai“, kaip jie vadinami vienuolijos tradicijoje, apramdė jo absoliutų kontempliacijos troškimą ir tam tikslui pasiūlė pastatyti ligoninę sergantiems ar seniems vienuoliams. Ši patirtis pamažu paskatino jį palikti savo nuosavybę, savo knygas, puošnius drabužius. Jis tapo savo šeimos lėšomis pastatytos ligoninės vyriausiu slaugytoju.

Jo susirašinėjimas su Barsanufijumi žymus dėl jųdviejų sudarytos „sutarties“: Barsanufijus prisiimsiąs Dorotėjo nuodėmes (šis kentė nuo savo sunkiai suvaldomo jausmingumo) su sąlyga, kad Dorotėjas saugosis išdidumo, nepalankaus atsiliepimo apie kitus ir tuščiažodžiavimo. Abejonių akimirką, kai jau galvojo palikti vienuolyną, jis sulaukė Barsanufijaus žodžių, kurie jį apšvietė: „Kaip inkaras laivui, taip tau yra malda tų, kurie su tavimi“. Iš šių sunkumų rasis stipri trauka bendram gyvenimui ir įsitikinimas, kad kitų malda gali palaikyti pašaukimą visam gyvenimui.

Jis atmins, kaip jautriai lydėjo jį tiedu „senoliai“, kai po jų mirties už kelių kilometrų nuo savo pirmojo vienuolyno jis įkūrė savo bendruomenę. Tiems, kurie ten prie jo prisidėjo, jis parašė „Pamokymus“, išlikusius iki mūsų dienų. Pasižymėjęs realizmu – nereikalauti neįmanomo – jis siūlė gyvenimą, kuris yra ramus savęs išsižadėjimas, be kraštutinumų ir ryžtingai bendruomeniškas. Jam bendruomenė sudaro tikrą kūną, kur kiekvienas narys atlieka atskirą funkciją. Vienuolio vienatvė nereiškia atskirties. Jis rašė: „Reikia daryti tai, kas sakoma apie abatą Antaną: jis rinko ir išlaikė tą gera, ką matė kiekviename iš tų, kuriuos lankė: iš vieno švelnumą, iš kito nuolankumą, dar iš kito vienatvės meilę. Šitaip jis turėjo kiekvieno geras ypatybes. Taip turime daryti ir mes, šiuo tikslu ir lankyti vienas kitą“ (Laiškas 1, 181).

Į dykumos išmintį Dorotėjas įterpia didelį pagoniškos išminties indėlį. Ypač jis pabrėžia asmeninės sąžinės – dieviškos kibirkšties kiekviename žmoguje – vaidmenį ir apibrėžia dorybę Aristotelio maniera kaip „vidurį tarp perviršio ir trūkumo“.

Dorotėjas akcentavo „įsakymų laikymąsi“, vienintelį dalyką, galintį per krikštą gautą malonę atvesti iki blogio šaknies mumyse, ir „širdies atvirumą“ mus lydinčiam žmogui. Ypač jis smerkė vienuolišką išdidumą, asketines varžybas tarp vienuolių, o nuolankumą iškėlė į dvasinio gyvenimo viršūnę. Jo patarimas vienuoliams, kaip atsispirti pagundoms neįsitempiant, bet kaip tik ramiai ir švelniai, tebėra visiškai aktualus ir šiandien. Tuomet, kai daugelį kausto nesėkmės ar abejonės baimė, verta vėl išgirsti šiuos drąsinančius Dorotėjo žodžius: „Išbandymo valandą lik kantrus, melskis ir nesistenk suvaldyti mintis, kurios ateina iš gundytojo žmogišku išprotavimu. Abatas Peomenas tai žinojo ir teigė, kad patarimas „nesirūpinkite rytdiena“ (Mato 6, 34) skiriamas tam, kuris gundomas. Įsitikinęs, jog tai tiesa, palik savo paties mintis, kad ir kokios jos būtų geros, ir laikyk tvirtą viltį Dieve, „kuris gali padaryti nepalyginti daugiau, negu mes prašome ar išmanome“ (Efeziečiams 3, 20)“ (Laiškas 8, 193).

Printed from: http://www.taize.fr/lt_article5293.html - 20 October 2017
Copyright © 2017 - Ateliers et Presses de Taizé, Taizé Community, 71250 France