Pašaukimo portretas

Jeremijas

Jeigu prieš šešis amžius iki Kristaus būčiau sutikęs Jeremiją Jeruzalės gatvėse, kokį įspūdį jis būtų man palikęs? Tikra tiesa, kad skaityti jo knygą kartais būna nelengva: pernelyg daug pranašysčių apie įvairiausias nelaimes. Bet, ar iš arti pažvelgęs į jo veidą, aš nepamatyčiau kad tai buvo atviras, jautrus ir įžvalgus žmogus, išdrįsęs išreikšti savo nuomonę, bet tuo pačiu metu išlikęs nuolankus, net švelnus, ir su jauduliu kalbėdavęs apie Dievo meilę? Viena diena aš būčiau pamatęs jį einantį per miestą su jungu ant pečių (27 sk.) ir būčiau likęs sukrėstas.

Tuomet iškyla klausimas: kur slypėjo šio išskirtinio žmogaus varomoji jėga? Kaip jis išsilaikydavo ant kojų, nesuklupdavo ir tuo pat metu išlikdavo paklusnus, nepaisant jungo, kurį jam teko nešioti?

Į šį klausimą būtų galima atsakyti trimis būdais:

1. Jeremijas buvo įsitikinęs, kad jo pašaukimas neatėjo iš savęs, jo troškimų ar poreikių, bet iš Dievo: dar prieš sukurdamas jį motinos įsčiose, Jis jį pažino (žr. 1, 5). Tai buvo nuolatinis jo atskaitos taškas: Dievas suteikė jo gyvenimui prasmę dar prieš jam pačiam tai suvokiant. Jis teturėjo atsakyti į šį Dievo veiksmą ir niekada nesidairyti atgal.

Žinoma, pažvelgęs į save jis turėjo suprasti, kad nebuvo tinkamas šiai užduočiai. „Esu tik vaikas“ (1, 6), aš neturiu tinkamų įgūdžių kalbėti viešumoje; aš netgi neturiu tokios teisės. Ir vis dėlto, jis žinojo, kad Dievas nepaisys tokių jo argumentų. Pašauktajam nedera sutelkti dėmesį į save. Kažkas kitas pasirūpina tuo, kuo jis arba ji turi būti.

Kartais jis norėdavo pabėgti nuo savo pašaukimo: „Bet kai sakau: „Užmiršiu jį! Jo vardu daugiau nebekalbėsiu!“ – Jis būna kaip ugnis, įsiliepsnojusi mano širdyje, užsklęsta mano kūne. Visomis jėgomis stengiuosi jį nuslopinti, bet nepajėgiu“ (20, 9). Šiais laikais visiškai paklusti kito asmens, netgi Dievo, valiai mums gali atrodyti pavojinga. Jeremijui verčiau tai buvo jo jėgos paslaptis. Nepaisant viso pasipriešinimo, su kuriuo jam teko susidurti, jis nepalūžo, nes savo esybės gilumose pirmenybę suteikė Dievui.

2. Jeremijo niekaip nebūtų galima pavadinti fanatišku. Jis atvirai kalbėdavosi su Dievu apie tai, kas jam atrodydavo nepriimtina. Jis išreikšdavo visą savo nedrąsą. Jis to neslėpdavo ir nuo kitų žmonių. Ir su tokiu pačiu atvirumu jis pripažindavo, kad jo nuovargis ir nusiskundimai Dievo akivaizdoje netekdavo savo reikšmės. Jis priėmė iššūkį: „Jei lenktynės su pėsčiaisiais tave nuvargino, tai kaip galėsi varžytis su raiteliais?“ (12, 5).

Kartais Dievas jį sukrėsdavo. Dievas jam tiesiai pasakė, kad nebenorėjo daugiau girdėti jo lūpomis tariamų beverčių žodžių, ir kad Jeremijui tereikėjo atsigręžti į Jį (žr. 15, 19). Ir kai viskas jau buvo pasakyta ir padaryta, pranašui atrodė normalu, kad paskutinį žodį turėjo tarti Tas, kuris jo gyvenime buvo pirmasis. Jis Jį pažinojo pakankamai gerai, kad suvoktų, jog Jis nebuvo griežtas ir valdingas Dievas, bet labiau Tas, kuris, net per pačius didžiausius išbandymus, niekuomet nenustoja „mylėti amžina meile ir nesiliauja reikštis ištikima meile“ (žr. 31, 3), Tas, kuris meilėje jaučia gilų ilgesį ir didelį gailestingumą (žr. 31, 20).

Jeremijas jautėsi taip, lyg Dievas būtų jį „suvedžiojęs“ (žr. 20, 7). Jis nežinojo, kas jam darėsi, nes Dievas surado pažeidžiamiausią jo vietą ir jis leidosi būti nugalimas. Visas jo ryšys su Dievu buvo visuomet pažymėtas tokiu požiūriu. „Pažeidžiamumas – vartai, per kuriuos Dievas pirmiausia gali pas mus ateiti“, kaip apie brolį Roger yra pasakęs Grande Chartreuse vienuolyno prioras.

3. Jeremijas iki pat pabaigos išliko nesavanaudis. Jis niekuomet nesiekė jokios naudos iš savo pašaukimo; jis niekada netvirtino, kad padarė pakankamai arba kad jau turėjo teisę pagalvoti apie save patį. Kai, po Jeruzalės griuvimo, jam buvo suteiktas apsaugos raštas, jis galėjo išsigelbėti arba garbingai pasitraukti. Ne, jo vieta buvo tarp tų nedaugelio žmonių, kurie buvo pasirengę pasilikti Jeruzalėje, palaikant juos net didžiausiame jų skausme. Jis jokiu būdu nenorėjo atgauti gyvenimo, kurį buvo atidavęs. Jam pakako žinoti, kad nuo šiol pats gyvenimas savaime bus „karo laimikis, kad ir kur jis eitų“ (žr. 45, 5).

Patirtis rodo, kad nesavanaudiškumas žmogų sutvirtina – sutvirtina ir tuo pačiu metu išlaisvina.

Printed from: http://www.taize.fr/lt_article7411.html - 16 December 2017
Copyright © 2017 - Ateliers et Presses de Taizé, Taizé Community, 71250 France