Laisvė

Ar aš vis dar esu laisvas, jeigu atsiliepiu į Kristaus kvietimą?

„Praeidamas“ (žr. Morkaus 1, 16 ir 2, 14) Jėzus pamatė pirmuosius savo mokinius ir juos pasišaukė. Kartu su šiuo „praėjimu“ yra jaučiamas laisvės dvelksmas. Jėzus neturėjo nustatytos strategijos; jis pamatė būsimuosius savo mokinius ir juos pasišaukė. Jis pasakė labai mažai apie tai, ko jis iš jų tikėjosi, arba apie tai, ko jie galėjo tikėtis iš jo paties. Jie turėjo tai suvokti pamažu. Jėzus norėjo, kad jie būtų laisvi, kaip jis. Arba, tiksliau, tokie pat laisvi, kaip ir jis.

„Tu sek paskui mane!“ – tokie buvo paskutiniai Jėzaus ištarti žodžiai Evangelijoje (Jono 21, 22). Prisikėlęs iš numirusių, jis ir toliau kvietė žmones sekti paskui jį. Jis visuomet „praeina“. Aš negaliu nuspręsti, kada tai gali įvykti. Vieną dieną mane paliečia kurie nors Evangelijos žodžiai. Koks nors susitikimas arba žodžiai apverčia mano gyvenimą aukštyn kojomis ir padeda man jam įsipareigoti. Pašaukimas visų pirmiausia yra tai, kas nutinka man pačiam.

Bet kurgi yra mano laisvė, jeigu aš negaliu pasirinkti, kada susitikti Kristų, nes jis pats mane susiranda? Ir kai manęs paklausia, kodėl aš nusprendžiau taip įsipareigoti, man būna sunku surasti tinkamą paaiškinimą, nes, kaip ir jo mokiniams, atrodo, kad visa tai įvyko beveik atsitiktinai. „Praeidamas Jėzus pamatė...“ ir Levis, nė akimirką nedvejodamas, „atsikėlė ir nuėjo paskui jį“ (Morkaus 2, 14). Ar neatrodo, kad toks pasirinkimas yra pernelyg greitas, tam, kad jį būtų galima laikyti sąmoningu, atsakingu ir laisvu? Tai, dėl ko galime būti tikri, yra tai, kad atsikėlęs Levis tapo laisvas. Iki tol jis laisvai tvarkė savo gyvenimą ir savo muitininko stalą. Nuo tos akimirkos jam atsivėrė platesni horizontai.

Nors Kristaus kvietimas Leviui ir atrodė aiškus, jis nepažeidė jo laisvės. Nes ten, kur yra Kristus, ten yra ir Šventoji Dvasia. Kristaus kvietimas atitinka tai, kas slypi giliai mano širdyje. Jis mane pasiekia iš išorės – per išgirstus arba perskaitytus žodžius, per įvykį arba susitikimą – ir iš vidaus. Jis daugiau išlaisvina negu nurodo. Tada, kai mane pašaukia Kristus, Šventoji Dvasia mane išlaisvina, panaikina visus buvusius suvaržymus ir senas nuoskaudas.

Jėzus nebuvo iš anksto nusprendęs, kaip turėtų elgtis jo mokiniai. Jis mėgdavo jų klausinėti: „O jūs kuo mane laikote?“ (Morkaus 8, 29); „Gal ir jūs norite pasitraukti?“ (Jono 6, 67); „Ar myli mane?“ (Jono 21, 15-17). Jam svarbi mūsų laisvė ir mūsų kūrybinis indėlis. Tik mano atsakas patvirtina jo kvietimą man. Mano paties pėdsakai pažymi kelią, kurį aš nueinu, sekdamas Kristų. „Kviesdamas tave, Dievas nenurodo, ką tu turi daryti. Jo kvietimas pirmiausia yra susitikimas“ (Laiškas tiems, kurie nori sekti Kristų).

Printed from: http://www.taize.fr/lt_article7413.html - 13 December 2017
Copyright © 2017 - Ateliers et Presses de Taizé, Taizé Community, 71250 France