Mons. Daucourt, Nanterre vyskupas

Ekumenizmas – tai, visų pirma, keitimasis dovanomis

Monsinjoras Gérard Daucourt, Nanterre (Prancūzija) vyskupas, Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos narys, labai gerai pažinojo brolį Roger. Praėjus vieneriems metams po brolio Roger mirties, 2006 m. rugpjūčio 16 d. „La Croix“ dienraštyje išspausdintame straipsnyje, monsinjoras primena apie Taizé bendruomenės įkūrėjo pastangas siekti susitaikinimo.

„Taizé bendruomenės vadovas degė troškimu siekti susitaikinimo; šis troškimas užvaldė jį iki sielos gelmių ir paskatino pralaužti ledus“.

2005 m. rugpjūčio 16 d. brolis Roger besimelsdamas kartu su bendruomenės broliais ir tūkstančiais jaunuolių tapo absurdiško smurto auka. Šis išpuolis buvo smūgis Taizé pašaukimui, nes tai įvyko bažnyčioje, kurios pats vardas primena šį pašaukimą: Susitaikinimo bažnyčia.

„Jaunystėje“, rašė brolis Roger, „mane glumino tai, kad mačiau kaip krikščionys – kurie vis dėlto gyvena Dievo meile – eikvoja tiek energijos, kad pateisintų susiskaldymą. Todėl nutariau, kad būtinai reikia įkurti bendruomenę, kur žmonės siektų suprasti vieni kitus ir susitaikinti vieni su kitais, ir per tai įgyvendinti bendrystės parabolę“. Gerai žinoma, kas įvyko po to: dešimtys tūkstančių jaunų žmonių, kuriuos patraukė maldos paprastumas ir gyvenimas bendruomenėje, kuriuos sužavėjo brolių pasitikėjimas kasmet atvyksta į Taizé; jie klausia klausimus, išsako savo kentėjimus, dalinasi viltimis, atranda, kad Kristus juos myli, išmoksta gyventi bendrystėje su Bažnyčia ir tampa taikos skleidėjais.

Tokiu būdu brolių bendruomenė ir jaunimas skelbia susitaikinimą, į kurį mus kviečia Kristus – susitaikinimą tarp krikščionių ir tarp visų žmonių. Broliai žino apie daug pastangų reikalaujančius teologų susitikimus – oficialius ir dažnai labai reikšmingus – tarp bažnyčių vadovų, bet jie pirmiausia skelbia Gerąją Naujieną jaunimui ir ieško būdų, kaip ja gyventi.

Brolis Roger degė troškimu siekti susitaikinimo; šis troškimas užvaldė jį iki sielos gelmių ir paskatino pralaužti ledus. Leisdamasis į kelią, kuris buvo labai asmeninis ir santūrus, jis nuolankiai dalinosi šia patirtimi ir šiuo įsitikinimu. „Aš radau savo kaip krikščionio tapatybę sutaikydamas savyje savo šeimos tikėjimą su katalikų tikėjimo Paslaptimi ir nenutraukdamas bendrystės nė su vienu“. Kai kurie teologai nėra labai palankūs tokiai nuomonei; kai kas sako, kad broliui Roger nebūdingas teologinis mąstymas. Kai kurie Bažnyčios vadovai reikalavo bažnytinės tapatybės, kuri būtų oficiali ir, jų nuomone, aiškesnė.

Brolis Roger mylėjo visą Kristaus Kūną ir tai išsakė visu savo gyvenimu. Neišsižadėdamas savo kilmės, su niekuo nesusipriešindamas, jis norėjo suvienyti ir sujungti savyje visa tai, ką Viešpats teikia bažnyčioms, kurios, deja, vis dar yra atsiskyrusios. Pripažindamas popiežiaus visuotinės bendrystės misijos reikalingumą, jis taip pat ištikimai laikėsi katalikų bažnyčios Eucharistinio tikėjimo ir praktikos, o tuo pat metu sėmėsi jėgų iš turtų, kuriais Viešpats apdovanojo ortodoksų ir protestantų bažnyčias. Žinoma, buvo ir įtampos, ir kentėjimų, tačiau jis visa savo esybe gyveno Bažnyčių susitaikinimu. Ar to pakanka, kad mes į tai atsižvelgtume neteisdami ir pasakytume, kad tai, ką matome, yra išimtis, ieškodami priežasčių įrodyti, kad visa to negalima įgyvendinti?

Ar mes bent sutinkame leisti, kad mus klausinėtų? Ar mes bent sutinkame pagalvoti, ar tik ši „išimtis“ vieną dieną nepasidarys ne tokia didele išimtimi, kokia yra laikoma dabar ir neatvers kelio daugeliui žmonių? Klausydamiesi brolio Roger, mes galime sau priminti, kad mūsų susiskaldymai prieštarauja Kristaus valiai, kad ekumenizmas – tai keitimasis dovanomis, kad mes esame vieni kitiems reikalingi, kad susitaikinimas nėra vien tik taikus sambūvis, bet tai taip pat ir pasitikėjimas, tarpusavio praturtinimas ir bendradarbiavimas. Tada galbūt mes žinosime, kaip padėti mūsų Bažnyčioms, kad jos, priešingai negu dabar, būtų mažiau susitelkusios ties savo tapatybe. Aš dabar išsakau savo mintis, nes Taizé broliai niekada nenorėjo ką nors mokyti, tikrai nenorėjo būti „dvasiniais vadovais“, net ekumenizmo mokytojais. Kai Jonas Paulius II juos aplankė 1986 m., jis jiems pasakė, kad jų bendruomenės pašaukimas yra „tam tikra prasme, laikinas“. Savo nuostabioje knygoje apie Taizé, profesorius Olivier Clément rašė apie „nuolatinio kūrimo būseną“.

Smurtinė brolio Roger mirtis prieš metus pačioje Taizé pašaukimo širdyje yra šios „laikinumo dinamikos“ dalis. Naujasis bendruomenės vadovas, kalbėdamas Taizé brolių vardu, sako mums, kad jie nemano esą vieninteliai šios dinamikos dalyviai: „Mes esame vargdieniai, kuriems reikia Bažnyčios bendruomenės, kad galėtume eiti pirmyn tikėjimo keliu“. Brolis Alois ir bendruomenės broliai ir toliau eina pirmyn brolio Roger pramintu keliu. Jie jau dabar gyvena regima Bažnyčios vienybe ir skatina jaunimą drauge eiti prie tikėjimo šaltinių.

Po to, kai dienraštis „Le Monde“ 2006 m. rugsėjo 6 d. išspausdino straipsnį, monsinjoras Daucourt pateikė komentarų apie tvirtinimus, kad brolis Roger atsivertė į katalikybę.

Taigi, ar brolis Roger atsivertė į katalikybę? Popiežiai ir Autun vyskupai tariamai viską apie tai žinojo, bet nieko nesakė („Le Monde“, 2006 m. rugsėjo 6 d.). Oficialiuose dokumentuose, jau pakrikštytų asmenų atveju, katalikų bažnyčia kalba ne apie atsivertimą į katalikybę, bet apie tai, kad asmuo yra priimamas į katalikų bažnyčios bendruomenę. Tai galima padaryti įvairiais būdais, tačiau visais atvejais, nesvarbu, kuris kelias būtų pasirenkamas, visuomet yra parengiamas rašytinis dokumentas, kuris turi būti pasirašytas. Brolio Roger atveju, joks tokio pobūdžio dokumentas nebuvo parengtas. Jis, o taip pat visi bendruomenės broliai, pripažino popiežiaus visuotinės bendrystės misiją. Jis kartu su katalikų bažnyčia tikėjo Eucharistijos paslaptimi ir kunigystės misija. Jis gerbė Švenčiausiąją Mergelę Mariją. Bet jis norėjo gyventi nuo nieko neatsiskirdamas. Tokio požiūrio jis stengėsi laikytis – nors, žinoma, buvo ir tam tikros vidinės įtampos – tikėdamasis, kad netrukus bus atkurta regima vienybė tarp visų krikščionių. Šiam požiūriui galima pritarti arba prieštarauti, tačiau kaip galima teigti, jog brolis Roger apgavo žmones nuslėpdamas savo atsivertimą į katalikybę, kaip paprastai yra suprantama?

Jis priėmė šv. Komuniją iš popiežiaus Jono Pauliaus II ir kardinolo Ratzingerio rankų? Prieš daugiau negu trisdešimt metų jam šv. Komuniją teikė kardinolas Wojtyla Krokuvoje, o taip pat Autun vyskupas. Čia nėra nieko nepaprasto. Pagal katalikų bažnyčios teisę, kiekvienam vyskupui suteikiama atsakomybė leisti kam nors priimti Eucharistiją, nuolat ar išskirtiniu atveju, pavyzdžiui, naujai pakrikštytam asmeniui arba pakrikštytam asmeniui iš kitos bažnyčios. Kadangi per pastaruosius keturiasdešimt metų buvau artimas Taizé draugas, taip pat bendravau su vyskupu Le Bourgeois ekumeniniais klausimais nuo pat jo vyskupo tarnystės pradžios ir septynerius metus Popiežiškojoje krikščionių vienybės taryboje buvau atsakingas už ryšius tarp Vatikano ir Taizé, aš galiu pastebėti, kad vyskupas Le Bourgeois, popiežiai Paulius VI ir Jonas Paulius II, kardinolai Ratzingeris ir Kasper pripažino tikėjimo bendrystės, kuria brolis Roger gyveno su katalikų bažnyčia, objektyvumą ir viešumą. Gerbdami jo dvasinį kelią, jie nereikalavo nieko daugiau, tiesiog palaikė ryšius ir tęsė nuolatinį dialogą su juo ir bendruomene.

Kaip galima kalbėti apie „enigmą“ („Le Monde“, 2006 m. rugsėjo 6 d.) ir netgi tvirtinti, jog šią paslaptį galima įminti remiantis Yves Chiron, hipotezes pateikiančio istoriko, pastebėjimais (žr. jo informacinį laišką „Aletheia“ nr. 95, 2006 m. rugpjūčio 1 d.)? Jis nesugeba aiškinti turimos informacijos, nėra susipažinęs su brolio Roger asmenybe ar Taizé istorija, jos ryšiais su bažnyčiomis. Vyskupas Séguy, savo ruožtu kalba apie „neaiškumą“, nes jam kyla klausimų dėl brolio Roger asmeninio kelio. Tuo metu, kai buvo Autun vyskupu, jis pats gerbė šį kelią, lygiai taip pat, kaip tai buvo gerbiama Romoje.

Brolis Roger nurodė kelią ir atvėrė duris milijonams žmonių, jaunų ir vyresnių, kad ekumenizmas būtų visų pirma suvokiamas kaip keitimasis dovanomis. Kai kas gali atsisakyti galvoti apie šį neįprastą, labai daug reikalaujantį ir neramų požiūrį arba gali juo abejoti, bet mes bent jau turime teisę tikėtis, kad jie jį supras teisingai.

2006 m. rugsėjo 7 d.
+ Gérard Daucourt
Nanterre vyskupas
Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos narys

Printed from: http://www.taize.fr/lt_article7414.html - 17 December 2017
Copyright © 2017 - Ateliers et Presses de Taizé, Taizé Community, 71250 France