Atleidimas

Atleisti, ar tai reiškia užmiršti?

Egzistuoja žaizdos, kurių mes neužmirštame. Kai kuriose situacijose, kelias į išgijimą verčiau turi pereiti per padaryto blogio įsisąmoninimą, nei kad per jo užmiršimą. Tokiu būdu nevengiama pažvelgti į padarytą blogį, – jis vis tiek išlieka, – tačiau jo nenuslėpdami galime leisti meilei viską perkeisti ir leisti perkeisti save pačius. Jeigu Senajame Testamente kalbama apie Dievo pyktį, tai tik todėl, kad Dievui skauda, ir kad jo meilė Izraeliui yra sužeista jo tautos neištikimybės.

Tai kas nuostabiausia biblinėje istorijoje – tai pranašų atradimas, – kad Dievo meilė yra didesnė nei jo pyktis: „Mano tauta atkakliai gręžiasi nuo manęs... Mano širdis sukrėsta ir iš skausmo virpa, tačiau neleisiu savo įkarščiui veikti... nes aš esu Dievas, o ne žmogus...“ (Oz 11, 7-9) Tam, kuris atleidžia, atleidimas reiškia kovą prieš savo paties pyktį. Vidinis įkarštis nebesukelia žiaurios reakcijos, bet veda į vidinį skausmą: o tai ne kas kita kaip – paaukoti teisingumo norą tam, kad žengti žingsnį link to, kuris nusidėjo.

Pranašas Izaijas eina dar toliau aprašydamas tą paslaptingąjį, kuriam suteikiami kenčiančio tarno bruožai: „Skausmų vyras, apsipratęs su negalia, ... paniekintas, ir mes jį laikėme nieku. Tačiau jis prisiėmė mūsų negalias, sau užsikrovė mūsų skausmus. ... Mes buvome išgydyti jo žaizdomis“ (Iz 53, 4-5).

Šiame tekste krikščionys gali atpažinti Jėzaus paaukoto gyvenimo išankstinį vaizdą. Jėzaus kantrumas jo priešininkų atžvilgiu, jo auka Jeruzalėje leidžia galvoti, kad jis nevengė nei kančios, nei žmonių, kurie bandė jį sugauti. Vietoj to, kad gintis prieš puolančius, jis iš tikrųjų priėmė visa kas vyko be spėliojimų į priekį ir be jokių užslėptų minčių. Jei jis gali pasakyti ant kryžiaus: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23, 34), tai todėl, kad jis iki galo atsivėrė meilei ir sutiko būti sužeistas tų žmonių, kuriuos jis mylėjo.

Kryžius, šia prasme, įgyją ypatingą prasmę, kadangi su juo susiduriame visi, net gi netikintys: kančia didžiausia tada, kada ją sukelia tie, kuriuos mes mylim. Kad priešas verčia mane kentėt, tai regis normali pasekmė, tačiau kaip sutikti kentėti tą kančią, kurią sukelia mano draugas (žr. Ps 55, 13-15)? Kiekvienas meilės ryšys palieka atviras duris į pažeidžiamumą, tai yra į galimybę būti sužeistam. Prisiminkim, nepabėgę nuo šio pažeidžiamumo, mes jau atveriame duris atleidimui.

Printed from: http://www.taize.fr/lt_article7464.html - 24 October 2017
Copyright © 2017 - Ateliers et Presses de Taizé, Taizé Community, 71250 France