Brolis Alois, 2009

Laiškas iš Kenijos

2008 m. lapkričio 26 – 30 d., septyni tūkstančiai jaunuolių iš įvairių Kenijos regionų, kitų Afrikos šalių ir kitų žemynų buvo susirinkę Nairobyje. Tai buvo antrasis tarptautinis susitikimas, kurį Afrikoje surengė Taizé bendruomenė; pirmasis įvyko 1995 m. Johanesburge, Pietų Afrikoje. Į šį Pasitikėjimo piligrimystės žemėje etapą Nairobyje įsijungė daugiau kaip aštuoniasdešimt įvairių Bažnyčių parapijų. Susitikimo tikslas buvo padėti kurti broliškesnius santykius ir atsikratyti klaidingų stereotipų, kurie išlieka gajūs dėl kontaktų tarp tautų stokos ir istorijos žaizdų.
 
Taizé bendruomenei Afrikos žemyne jau penkiasdešimt penkerius metus atstovauja nedidelės brolių grupės, gyvenančios tarp neturtingiausiųjų. Per tuos metus broliai yra gyvenę Alžyre, Dramblio Kaulo Krante, Nigeryje, Ruandoje ir Kenijoje. Jau 16 metų keletas brolių gyvena Senegale, Dakaro kvartale, kur dauguma gyventojų yra musulmonai.
 
Desmondas Tutu, Keiptauno (Pietų Afrika) anglikonų arkivyskupas emeritas, rašė:
„Afrika yra vieta, kur nukryžiavimas ir prisikėlimas įgauna giliausią prasmę. Pasitikėjimo ir susitaikinimo kūrimas čia yra nuolatinė kasdienė tikrovė... Mes visi esame Dievo vaikai, Kristuje nėra ruandiečio ar kongiečio, burundiečio ar kenijiečio, nigeriečio ar pietų afrikiečio: mes visi esame viena Kristuje Jėzuje. Žinau, jog tai yra žinia, kurią skelbia ir Taizé bendruomenė, ir kad ji solidarizuojasi su mumis, kai mes stengiamės šią žinią skelbti Pietų Afrikoje, visame Afrikos žemyne ir likusiame pasaulyje, visur, kur „atėjūno baimę“ vis dar reikia paversti draugyste, susitaikinimu ir pasitikėjimu“.
 
Afrikoje įvairūs išmėginimai nesunaikina orumo jausmo, kuris ypač aiškiai juntamas neturtingiausiųjų tarpe. Gyvenimo sunkumai neatima džiaugsmo, rimtumas neišstumia šokio. Yra daugybė nevilčiai nepasiduodančių žmonių. Dažnai pirmose linijose atsiduria moterys, kurios išradingai ir ištvermingai imasi gausybės darbų šeimoje ir visuomenėje.
 
Matydami žemyną draskančią nesantaiką, daugelis drąsiai siekia susitaikinimo ir nuraminimo. Krikščionims reikia laikytis šios vilties: krikšto Kristuje ryšys yra stipresnis už susiskaldymus. Kai kurie Afrikos krikščionys už šį įsitikinimą sumokėjo gyvybe.
 
Šis „Laiškas iš Kenijos“, kurį brolis Alois parašė 2009 metams, buvo paskelbtas per Europos jaunimo susitikimą 2008 m. gruodžio pabaigoje vykusį Briuselyje, kur dalyvavo apie 40 000 jaunų žmonių.

Visur pasaulyje visuomenė ir jos elgesys greitai kinta. Gausėja nuostabių plėtros galimybių, bet atsiranda ir nestabilumų, kyla vis didėjantis nerimas dėl ateities. [1]

Kad technikos ir ekonomikos progresas žengtų koja kojon su humaniškumo plitimu, būtina ieškoti gilesnės būties prasmės. Susiduriant su daugelio nuovargiu ir beviltiškumu kyla klausimas: iš kokio šaltinio mes semiame gyvybę?

Dar daug amžių prieš Kristų pranašas Izaijas jau nurodė vieną šaltinį rašydamas: „Tie, kurie pasitiki Viešpačiu, atgaus jėgas, pakils tarsi arų sparnais, – nepavargs bėgdami, nepails eidami“. [2]

Šiandien nerandančių šio šaltinio yra daugiau nei kada nors anksčiau. Netgi Dievo vardas būna apsunkintas nesusipratimų arba visai pamirštamas. Ar yra ryšys tarp silpstančio tikėjimo ir gyvenimo džiaugsmo praradimo?

Kaip atverti savyje tą šaltinį? Argi ne mūsų atidumas Dievo artumui ateina mums į pagalbą? Štai iš kur galime semtis vilties ir džiaugsmo.

Tada šaltinis vėl ima trykšti, ir mūsų gyvenimas įgauna prasmę. Mes gebame prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą: priimti jį kaip dovaną ir savo ruožtu atiduoti jį tiems, kurie mums pavesti.

Net turint visai mažą tikėjimą, gyvenime įvyksta kardinalus posūkis: mes nebegyvename susitelkę į save. Atverdami Dievui savo širdies duris, mes paruošiame jam kelią ateiti pas daugelį kitų.

Prisiimti atsakomybę už savo būtį

Iš tiesų, Dievas yra kiekviename žmoguje, nesvarbu, ar žmogus tikintis, ar ne. Pirmuosiuose Biblijos puslapiuose labai poetiškai aprašoma dovana, kurią Dievas dovanojo kvėpdamas gyvybę kiekvienam žmogui. [3]

Savo gyvenimu žemėje Jėzus atskleidė begalinę Dievo meilę kiekvienam žmogui. Atiduodamas save iki galo, jis į pačias žmogaus esybės gelmes įrašė Dievo „taip“. [4] Po Kristaus Prisikėlimo mes nebegalime nusivilti nei pasauliu, nei savimi.

Nuo tada Dievo dvelksmas, Šventoji Dvasia, mums duotas visam laikui. [5] Per savo Dvasią, kuri gyvena mūsų širdyse, Dievas taria „taip“ tam, kas mes esame. Mes nenuilstame klausytis šių pranašo Izaijo žodžių: „Viešpats tavimi žavisi, už jo yra ištekėjusi tavoji šalis“. [6]

Taigi susitaikykime su tuo, kas esame ir kuo nesame, netgi prisiimkime atsakomybę už tai, ko nepasirinkome, bet kas vis dėlto yra mūsų gyvenimo dalis. [7] Išdrįskime kurti net remdamiesi tuo, kas netobula. Ir mes rasime laisvę. Net apkrauti naštomis, savo gyvenimą priimsime kaip dovaną, o kiekvieną dieną – kaip Dievo šiandieną. [8]

Vedami eiti toliau

Dievas yra mumyse, bet jis taip pat eina mums priešaky. [9] Jis mus priima tokius, kokie esame, bet ir skatina mus pranokti pačius save. Kartais jis sudrumsčia mūsų būtį, sujaukia mūsų planus ir užmojus. [10] Jėzaus gyvenimas skatina mus įžengti į šią perspektyvą.

Jėzus leidosi vedamas Šventosios Dvasios. Jis visą laiką atsižvelgdavo į nematomą Dievo, savo Tėvo, artumą. Čia glūdi jo laisvės, paskatinusios iš meilės atiduoti gyvybę, pagrindas. Jame santykis su Dievu ir laisvė niekad neprieštaravo vienas kitam, bet abipusiškai vienas kitą stiprino. [11]

Mumyse visuose glūdi absoliuto, į kurį linkstame visa savo esybe, kūnu, siela, protu, troškimas. Meilės troškulys dega kiekviename, nuo kūdikio iki senelio. Net didžiausias žmogiškas intymumas negali visiškai jo numalšinti.

Šiuos troškimus mes dažnai suprantame kaip stygių ar tuštumą. Kartais dėl jų mums gresia išsibarstymas. Bet toli gražu nebūdami anomalija, jie sudaro mūsų asmenybės dalį. Troškimai yra dovana, juose jau yra Dievo kvietimas atsiverti.

Taigi, kiekvienas kviečiamas paklausti savęs: kokių žingsnių pirmyn iš manęs reikalaujama dabar? Nebūtinai tai reiškia „padaryti daugiau“. Veikiau esame kviečiami daugiau mylėti. O kadangi meilei pasireikšti reikia visos mūsų esybės, mes patys nedelsdami nė minutės turime ieškoti būdų, kaip būti atidiems savo artimui.

Kad ir kiek nedaug galime padaryti, mes turime tai padaryti

Padėti vieni kitiems gilinti savo tikėjimą

Pernelyg daug jaunuolių savo vidinėje kelionėje jaučiasi vieniši. Dviese ar trise jau galime vienas kitam padėti, dalintis ir kartu melstis, net su tais, kurie sakosi, jog jiems artimesnė abejonė negu tikėjimas. [12]

Toks dalijimasis tampa daug naudingesniu, jei yra integruotas į vietos Bažnyčią. [13] Tai bendruomenių bendruomenė, kur susitinka visos kartos ir kur vieni kitų nesirenka.

Bažnyčia – Dievo šeima: ta bendrystė, kuri mus ištraukia iš izoliacijos. Čia mes esame priimti, čia mūsų būčiai Dievo ištartas „taip“ tampa tikrove, čia randame nepamainomą Dievo paguodą. [14]

O kad parapijos ir jaunimo grupės pirmiausia būtų širdies gerumo ir pasitikėjimo, svetingumo vietos, kur esame dėmesingi silpniausiems!

Įveikti mūsų visuomenės susiskaldymą

Jei norime dalyvauti vieningesnės žmonijos šeimos kūrime, ar vienas iš neatidėliotinų reikalų nėra žiūrėti į pasaulį „iš apačios“? [15] Šitoks požiūris reiškia didelį gyvenimo paprastumą.

Mūsų dienomis ryšiai ir komunikacijos yra labai ištobulėję, bet visuomenė išlieka labai susiskaldžiusi. Nepaliaujamai didėja abipusio abejingumo grėsmė. Įveikime visas mus skiriančias kliūtis! Eikime pas tuos, kurie kenčia! Aplankykime tuos, kurie apleisti, su kuriais blogai elgiamasi! Pagalvokime apie imigrantus, kurie yra taip arti, bet dažnai lieka tokie tolimi! [16] Ten, kur žmonės kenčia, įgyvendinama vis daugiau konkrečių projektų, kurie tampa vilties ženklu.

Norint kovoti su neteisybe, su konfliktų grėsme ir skatinti dalinimąsi materialinėmis gėrybėmis, būtina įgyti kompetencijos. Ištvermė studijose ar siekiant profesinio tobulėjimo irgi gali būti paslauga kitiems.

Pasitaiko į akis krintančio skurdo ar piktinančių neteisybės atvejų, bet būna ir ne tokių akivaizdžių vargo formų. Viena iš jų – vienatvė. [17]

Prietarai ir nesupratimas kartais perduodami iš kartos į kartą ir gali išprovokuoti prievartos aktus. Be to, būna iš pažiūros švelnių prievartos formų, bet jos žeidžia ir žemina. Patyčios yra viena iš jų. [18]

Kur bebūtume, vieni ar drauge su kitais, ieškokime, kokių praktinių veiksmų galime imtis vargo situacijose. Taip atrasime Kristaus artumą net ten, kur nesitikėjome. Prisikėlęs jis yra čia, tarp žmonių. Jis eina pirma mūsų atjautos keliu. Ir per Šventąją Dvasią jau dabar atnaujina žemės veidą.

[1Daugelyje šalių, nežiūrint pasaulio ekonominės plėtros ir vystymosi vilčių, užuot mažėję, lūšnynai dar labiau plečiasi, taip pat daug žmonių, ypač jaunimo, kenčia nedarbą. Afrikoje techninės pažangos sparta grasina nustelbti tolygaus brendimo pojūtį, tokį reikšmingą tradiciniame gyvenime. Be to, silpnėja šeimyninis ir etninis solidarumas. Kaip atgaivinti šią vertybę ir išplėsti ją už šeimos ir etninių grupių ribų? Tai padėtų užtikrinti, kad mažiau jaunuolių, ne visada pasvėrusių savo sprendimo pasekmes, išvyktų į tas šalis, kur aukštesnis pragyvenimo lygis.

[2Izaijo 40, 31. Jau tuomet, kai buvo skelbiami šie žodžiai, nuovargis buvo tikras: „Bet aš pagalvojau: „Veltui aš triūsiau, tuščiai ir be naudos jėgas eikvojau“ (Izaijo 49, 4). Ir dar: „Net jaunuoliai pailsta ir pavargsta, vaikinai klupte klumpa“ (Izaijo 40, 30). Bet pranašas atgaivina viltį: „Viešpats – amžinasis Dievas, nuvargusiam jis duoda jėgų, bejėgiui atšviežina gyvastį“ (Izaijo 40, 28-29).

[3Tiesa, daug kliūčių graso užslopinti gyvybę: neteisybė, smurtas aplink mus ir mumyse, konkurencijos dvasia, mūsų klaidos, baimė ar tam tikras užsivėrimas nuo to, kas yra skirtinga, savigarbos stoka…

[4Daugelyje Afrikos regionų, pavyzdžiui, pas krikščionis masajus, Kristus laikomas vyresniuoju broliu. Panašiai sakydavo ir pirmieji krikščionys: Kristus yra „pirmagimis tarp daugelio brolių“ (Romiečiams 8, 29). Savo mirtimi ir prisikėlimu Jėzus peržengia šeimyninio ir etninio solidarumo ribas (žr. Kolosiečiams 1, 18-20).

[5Bibline kalba „dvelksmas“ ir „dvasia“ yra tas pats žodis. Pranašai skelbė, kad per savo Šventąją Dvasią Dievas pats apsigyvens žmoguje (Ezechielio 36, 26-27). Per Kristaus atėjimą, mirtį ir prisikėlimą, Šventoji Dvasia teikiama „be saiko“ (Jono 3, 34). Nuo tada Dievo Dvelksmas nuolat veikia žmonijoje, kad vieną dieną sudarytų vieną Kūną Kristuje.

[6Izaijo 62, 1-4.

[7Prisiimti atsakomybę už šių dienų tikrovę anaiptol nereiškia pasyviai pasiduoti įvykiams. Kartais mes galime būti skatinami pasipriešinti skriaudai ar ją demaskuoti.

[8Vienos pirmųjų brolio Roger knygų pavadinimas – Gyventi Dievo šiandieną (1958). Brolis Roger buvo įsitikinęs, kad tikintiesiems svarbu visapusiškai dalyvauti visuomenės gyvenime, užuot mėgavusis praeities nostalgija ar bėgimu į iliuzinę ateitį. Tik dabar, šiuo momentu mes galime sutikti Dievą ir juo gyventi.

[9Afrikos krikščionis šventasis Augustinas IV amžiuje parašė šią maldą: „Tu buvai artimesnis man nei pats mano paties vidus, ir aukštesnis nei tai, kas manyje aukščiausia“ (Išpažinimai, III knyga, 6.11).

[10„Mano keliai – ne jūsų keliai“, sako Viešpats (Izaijo 55, 8). Mergelė Marija irgi sutiko eiti toliau, net iki nesuprantamos savo sūnaus mirties, visiškai tikėdama, kad Dievas ištikimas savo gyvenimo pažadams.

[11Per vyskupų sinodą Romoje 2008 m. spalį, kardinolas Danneels, Malineso-Briuselio arkivyskupas, pareiškė: „Žodžio jėga numato klausytojo atsiliepimo laisvę. Kaip tik tokia galia būdinga Dievo žodžiui. Jis nepanaikina klausytojo laisvės, jis ją pagrindžia“.

[12Jėzus sako: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ (Mato 18, 20).

[13Pirmieji krikščionys „ištvermingai laikėsi apaštalų mokymo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų“ (Apaštalų darbai 2, 42). Afrikoje, kaip ir Lotynų Amerikoje ar kai kuriose Azijos šalyse, krikščionys renkasi ne tik parapijose, bet ir kvartalais, kaimais, mažomis bažnytinėmis bendruomenėmis. Jie kartu meldžiasi ir teikia paramą vieni kitiems; žmogiška šiluma ir asmeninis kiekvieno įsipareigojimas padeda padaryti Bažnyčią autentiška bendrystės vieta.

[14Afrikoje Bažnyčia dažnai suprantama kaip Dievo šeima, o Dievas – kaip guodžianti motina. Dar pranašas Izaijas rašė: „Kaip motina guodžia savo sūnų, taip aš paguosiu jus“ (Izaijo 66, 13). Žr. taip pat Izaijo 49, 13-15. Toks požiūris į Bažnyčią skatina siekti jos vienybės. Negalime pasyviai taikytis su tuo, kad Dievo šeima lieka suskilusi į daugelį tikybų.

[15Vokiečių teologas Dietrich Bonhoeffer priklausė privilegijuotam socialiniam sluoksniui, bet dėl dalyvavimo pasipriešinimo judėjime per II pasaulinį karą jam iškilo daug pavojų, paskui jis pateko į kalėjimą ir mirė. 1943 m. jis rašė: „Neprilygstamos vertės yra patyrimas, kad mes į didžiuosius pasaulio įvykius išmokome žvelgti iš apačios, iš atstumtųjų, įtariamųjų, persekiojamųjų, neturinčių valdžios, engiamųjų ir niekinamųjų, žodžiu, iš kenčiančiųjų perspektyvos“.

[16Nors, laimei, šiandien dedamos pastangos paremti kultūras, kurioms gresia išnykimas, tiesa yra tai, kad nė viena kultūra nesivysto uždaroje erdvėje. Globalizacijos amžiuje kultūrų maišymas ne tik neišvengiamas, bet ir yra mūsų visuomenės stiprybė.

[17Tai primena keniečių patarlė: „Nėra žmogaus, kuris negalėtų tapti našlaičiu“.

[18Taizé reguloje (1954 m.) brolis Roger rašė: „Pašaipa, tas bendro gyvenimo nuodas, yra klastinga, nes, ja prisidengus, pašaipiai metamos neva tiesos, kurių nedrįstama pasakyti akis į akį. Ji yra niekšiška, nes griauna brolio reputaciją prieš kitus“.

Printed from: http://www.taize.fr/lt_article7875.html - 12 December 2017
Copyright © 2017 - Ateliers et Presses de Taizé, Taizé Community, 71250 France