Susitikimo Berlyne metu, Brolis Alois paaiškino, ką reiškia treji kelio į „naująjį solidarumą metai“.

Laišku 2012 metams, norėjau paraginti visus jo skaitytojus ugdyti supratimą apie žmonijos solidarumą ir įgyvendinti tai konkrečiais darbais.

 

>>> Laiškas 2012-2015 m.: „Siekiant naujojo solidarumo“

 

Kai mes esame solidarūs su kitais žmonėmis, gyvenančiais šalia, ar esančiais toli - įgyjame priklausymo vienas kitam, priklausomybės vienas nuo kito patirties - tada mūsų gyvenimas įgauna prasmę.

 

Kuomet daugelis žmonių svarsto: „Kokia yra tikroji mano gyvenimo prasmė?“, mes, mūsų bendruomenės broliai, norime aiškiai pasakyti: prasmę randame solidarizuodamiesi su kitais žmonėmis, kai šis solidarumas yra paremtas konkrečiais veiksmais. Toks solidarumas leidžia mums suprasti ir pajusti, kad egzistuoja meilė, kuri mus pranoksta; leidžia pradėti tikėti, kad Dievas myli kiekvieną žmogų.

 

Solidarumas ir pasitikėjimas Dievu: šios dvi vertybės, kurias pradėjome svarstyti Berlyne, yra tokios reikšmingos, kad skirsime net trejus metus joms giliau apmąstyti. Kodėl trejus metus? Todėl, kad negalime sukurti nieko, jei neskiriame tam pakankamai laiko. Kadangi šių klausimų svarstymas reikalauja ištvermės. Jie tikrai gali tapti viso gyvenimo tema.

 

2015 m. rugpjūtį surengsime solidarumo susitikimą Taizé, kad suvienytume mūsų ieškojimus ir kad jie įgautų didesnį pagreitį.

 

Čia nekalbame apie tai, kad reikia imtis įspūdingų veiksmų. Pasaulio istorijoje yra atvejų, kai kartais tik keleto moterų bei vyrų ištikimybė ir nuolankus ištvermingumas darė įvykių raidai ilgalaikį poveikį.

 

Gyventi solidariai, tai – visų pirma yra vidinė nuostata. Kai kuriems iš jūsų tylos ir maldos minutės gali tapti dar reikalingesnės.

Kodėl „naujasis solidarumas“?

Šis „naujasis solidarumas“ nėra priešybė „senajam solidarumui“, iš kurio jau išaugome. Čia iš tikrųjų daugiau kalbama apie atsinaujinimą, apie „laikinumo dinamiką“ , skatinančią tikinčiuosius eiti pirmyn, kaskart įveikti vis naujas kliūtis.

Jau Izaijo knygoje parašyta: „Daugiau nebesiremkite tuo, kas buvo, nebemąstykite apie tai, kas seniai praėjo. Štai aš kuriu naują dalyką! Jis dabar jau reiškiasi.“ (Izaijo 43,18-19). Žvelgiant iš krikščionio perspektyvos, tai ypač gerai atsispindi Įsikūnijimo paslaptyje. Atsiųsdamas Kristų į pasaulį, Dievas išreiškė solidarumą su visa kūrinija. Todėl dabar mes esame kviečiami dalintis su kitais, kaskart vis naujai, tuo, ką esame gavę iš Dievo per Kristų.

„Kryžiumi ir prisikėlimu Kristus įtvirtino naująjį solidarumą tarp žmonių. Kristuje žmonijos susiskaidymas į priešiškas grupes pranoktas; jame visi sudaro vieną šeimą.“ (Laiškas 2012). Prisikėlimo šviesoje, visas Jėzaus gyvenimas, iki mirties ant kryžiaus, yra didžiulis solidarumo su žmonija veiksmas, kurio ištakos atsiranda iš Dievo.

„Naujasis solidarumas,” savo ruožtu, nori pakviesti įvairaus amžiaus ir skirtingos kilmės krikščionis rūpintis vieni kitais ir konkrečiais darbais išreikšti brolišką tarpusavio meilę ir solidarumą. Šiame ieškojime, visuotinis požiūris ir konkretūs veiksmai nėra priešybės, jie tiesiog papildo vienas kitą. Kaip vieną vakarą Brolis Alois sakė jauniems žmonėms, susirinkusiems Susitaikinimo bažnyčioje:

Kaip išlikti tvirtiems, kai tvyro įtampa tarp įsitikinimo, kad yra tik viena žmonijos šeima, ir susiskaidymų, kuriuos matome, kartais net visai šalia mūsų?

 

Pagalvokime apie nesuskaičiuojamą daugybę pavyzdžių, kai žmonės aukojasi, dosniai, neskaičiuodami, bet kokia kaina. Šįvakar meldžiamės už tuos, kuriuos pažįstame, kurių nepažįstame, kurie dažnai labai nuolankiai aukoja savo gyvenimą kitiems. Jie yra tarsi mūsų visuomenės siela; jie leidžia vilties ugniai degti; jie liudija, kad žmogaus gerumas yra stipresnis už blogį.