Higienos sąlygos yra blogos, todėl kyla daug ligų, nedarbas labai didelis, dėl to čia gyventi labai nesaugu, pačios opiausios problemos yra susijusios su švietimu, jau nekalbant apie AIDS ir apskritai padidėjusį nesaugumo jausmą.

Žmonės turi labai nedaug lėšų visoms šioms problemoms spręsti. Garsiojo didžiosios Afrikos šeimos solidarumo jau beveik nebeliko. Tai ypač akivaizdu miestuose, kur tradicinė visuomenės sandara suiro, socialinė struktūra visiškai žlugusi, buvusios „neturtingųjų socialinio aprūpinimo sistemos“ taip pat nebeliko.

Tiesiog būti ten

Žmonės dažnai mūsų klausia: „Ką jūs čia veikiate?“ Atsakome tradiciniu pasisveikinimu volofo kalba, šią kalbą vartoja dauguma Dakaro gyventojų. Su kuo nors sveikinantis, čia sakoma: „Ką jūs veikiate?“ Atsakydami į šį klausimą tiesiog sakome: „Esu čia“, arba „Esu čia, štai ir viskas“. Svarbiausia – būti čia, šalia. Taigi, kai žmonės klausia, ką mes veikiame šiame mieste, atsakome jiems: „Mes esame čia!“

Nėra lengva būti čia ir iš tikrųjų įsijungti į šios apylinkės gyvenimą, melstis, dirbti ir nuolat priimti žmones mūsų namuose, bet net po daugelio metų čia praleistų likti svetimais, dažnai nusivilti, nes mes tik iš dalies pažįstame vietos gyventojų mąstyseną. Bet tai netrukdo su džiaugsmu dalintis. Aišku, nėra lengva likti čia, ištverti šiame sąmyšyje: iš garsiakalbių sklindantis triukšmas, kvapai, moskitai, karštis, dulkės, vandens ir elektros tiekimo pertrūkiai, nepatikimos transporto priemonės ir daug kitų dalykų.

Taigi, mes esame čia ir darome tai, ką mokame – meldžiamės, dirbame, kad užsidirbtume pragyvenimui, priimame žmones, dalijamės. Ir visą laiką, susidurdami su daugybe iššūkių, mes stengiamės dirbti pagal išgales ir naudoti kiekvienam duotus talentus, neturėdami iliuzijų, kad galime pakeisti šių žmonių gyvenimą.

Švietimas

Labai daug ką galime pasiekti dirbdami su vaikais. Jie visada pirmi mus priima, entuziastingai pritaria bet kokiam pasiūlymui. Vaikai, kurie lanko valstybės išlaikomas mokyklas, turi iškęsti didelius vargus ir nepriteklius: perpildytos klasės, vieni vaikai mokosi iš ryto, kiti – po pietų, nuolatinis kalimas mintinai (vaikai turi viską išmokti mintinai ir kitos dienos pamokoje garsiai pakartoti, ką išmoko, panašiai kaip mintinai iškalant Koraną).

Vargšai mokytojai yra pervargę, jie priversti griebtis rykštės, kad užtikrintų nors kokią drausmę. Mokslo metų pabaigoje kiekvienas studentas pereina į aukštesnę klasę, nes reikia užleisti vietą naujiems mokiniams. Dėl to net baigę pradinę mokyklą daugelis jų yra tiesiog neraštingi, jie ieško darbo, o jį rasti darosi kaskart vis sunkiau.

Atėjusiems į mūsų namus praleisti laisvalaikį mes siūlome užsiimti įvairia veikla, kurios tikslas – padėti daugiau sužinoti, skatinti kūrybiškumą, mokyti stebėti. Šie vaikai niekada nėra laikę rankose spalvoto pieštuko ar žirklių, niekada nėra žiūrėję į gėlę ar stebėję, kaip lėliukė virsta drugeliu. Jie niekada nėra išėję iš savo apylinkės; kai kurie nėra matę jūros, nors Dakaras yra pusiasalyje! Tiek daug galima atrasti, stebėti ir išmokti kaip elgtis streso pilname pasaulyje, kur reakcija dažnai būna pernelyg audringa.

Dar daug ką reikia padaryti dirbant su jaunimu, kurie jau yra linkę pasiduoti ir nieko nedaryti dėl savo ateities, nes mano, kad visos durys jiems uždarytos. Reikia padrąsinti juos, paraginti rūpintis vaikais ir taip suprasti, kad jie gali kažką daryti, toliau tęsti mokslus. Mes pasiūlome jiems skaityti knygas, pas mus jie randa ramią vietą, kur gali mokytis, nes jų namuose triukšminga ir tamsu.

Keletui jaunuolių atsirado galimybė pradėti dirbti mūsų namuose, jie gamina vaikams skirtas dėliones ar kitokius žaislus. Šie gaminiai parduodami, paprastai užsienyje, o už gautas pajamas jaunuoliai gali sumokėti už mokslą ir spręsti įvairias šeimos problemas.

Tokią pat galimybę siūlome ir mūsų apylinkėse gyvenančioms merginoms ir vaikus auginančioms moterims. Jos pradėjo nuo to, kad išmoko siūti skiautinius, tai griežta preciziško darbo mokykla, išmokusios atlikti šį darbą jos siuva antklodes, lėles, žaislus ir t.t. Reikia atkakliai kasdien kovoti, siekiant išlaikyti ištvermę, išsaugoti nuolatinį darbą, garantuoti kokybę.

Pagalba

Aplink mus gyvenančiose šeimose kyla problemų; kūdikiai dažnai blogai prižiūrimi, nes neišmanančios motinos net nesugeba užtikrinti, kad susirgę vaikai būtų gydomi, žmonės patyria skaudžių likimo smūgių ir nusivilia, kiekvieno mėnesio pabaigoje visai nelieka pinigų, jau nekalbant apie tai, kad reikia saugotis daugybės sukčių. Mes negalime imtis visų darbų, reikia pasirinkti.

Tai ypač aktualu dėl to, kad mes nenorime apsiriboti tik mūsų apylinke, bet peržengti jos ribas. Mes dalyvaujame projektuose, skirtuose darbui su pabėgėliais, kaliniais, sergančiais AIDS. Mes raginame steigti neformalias liaudies mokyklas atokiose vietovėse, nes tai galėtų kompensuoti valstybinės švietimo sistemos trūkumus. Be to, mes dirbame vietos bažnyčiose, rengiame pamaldas įvairiose parapijose, lankome kitas šalies vietas ir kaimynines valstybes. Veiklai ribų nėra.

Tačiau kaip mes galime padėti? Šis klausimas visada nepaprastai svarbus. Kaip galėtume teikti paramą, padėti vienam ar kitam žmogui pakilti ir būti savarankišku, tik padaryti nedidelį postūmį, nieko daugiau. Jei „padėsime“, mes juos paralyžiuosime, žmonės pasidarys mūsų klientais, išlaikytiniais. Yra žmonių, kurie nesiekia nieko geresnio. Mes kiekvienu atveju turime būti nepaprastai jautrūs, sugebėti atskirti ir daryti tik tai, kas būtina, nei per mažai, nei per daug. Galbūt kartais mums pavyksta. Ypač tada, kai visi drauge mėginame dirbti ir ieškoti sprendimo.

Parabolė

Tuo pat metu negalima leisti, kad mus gyvus suvalgytų. Mes turime „būti ten“, iš tikrųjų būti namuose, kur viešpatauja ramybė, o ne nuolat tvyranti įtampa. Mūsų pagrindinis tikslas – kurti gyvą bendruomenę, be kurios mes būtume niekas ir nieko negalėtume.

Iš tikrųjų visada lieka svarbiausia, tai būti pavyzdžiu: mes, keletas vyrų, nors esame labai skirtingi – skiriasi tautybė, konfesija, amžius – ne tik sugebame gyventi kartu bendruomenėje, bet esame dėmesingi vienas kitam, gyvename kaip broliai – ir taip atsiranda erdvė, kur visi gali ateiti ir numalšinti troškulį. Mes esame čia, esame kartu, nes kiekvienas išgirdome tą patį Kristaus kvietimą.

Islamas

Kaip ir kitose Senegalo vietovėse, dauguma mūsų kaimynų yra musulmonai, tačiau krikščionių mažuma yra gana veikli ir aktyvi. Šiuo sunkiu metu gal nėra labai lengva gyventi apylinkėse, kur maždaug 90 procentų gyventojų yra musulmonai. Tačiau toks gyvenimas gali būti labai gražus. Žinoma, pradžioje buvo stebėjimo laikotarpis. „Kas yra šie ‘toubabs’ (europiečiai), kurie apsigyveno mūsų tarpe? Ko jie siekia rūpindamiesi mūsų vaikais? Ar nemėgins atversti juos į savo tikėjimą, kaip yra bandę kiti?“

Reikėjo, kad praeitų šiek tiek laiko, kol įgijome šių vaikų tėvų pasitikėjimą, ypač senųjų „mečetės šulų“, kurie valdo apylinkę. Iš žodžių čia jokios naudos, tokioje aplinkoje jie beveik nieko nereiškia. Tik iš tikrųjų nesavanaudiški darbai, gebėjimas išlaikyti pagarbą kitų žmonių išpažįstamai religijai padėjo mums sulaukti dienos, kai mumis pradėjo pasitikėti ir net labiausiai užsisklendę žmonės leido savo vaikams ateiti į mūsų namus. Žinoma, jie ir patys peržengė mūsų namų slenkstį.

Ką šiandien reiškia gyventi tarp musulmonų? Visų pirma, gerbti išpažįstančius šią religiją, suprasti, jog Dievas veikia juose, pripažinti jų tikėjimo vertę, gėrėtis jų maldos nuoširdumu. O tada parodyti Bažnyčios veidą, kuris nėra išdidus, jame galbūt galima įžvelgti Kristaus gyvenimo atspindį žmonėse, kuriuose Jis gyvena.

Mes dar nepasiekėme tokio etapo, kai galima pradėti dialogą tarp religijų. Mūsų kaimynai yra paprasti žmonės, dažnai nelabai išsilavinę, bet turintys tikėjimą. Su kai kuriais prasidėjo graži draugystė, kai prisimename, jog visi esame Abraomo palikuonys. Mes kartu mokomės tarpusavio pasitikėjimo, gebėjimo atmesti išankstinę neigiamą nuomonę apie kitus, ruoštis tokiai dienai, kai galėsime žengti dar vieną žingsnį pirmyn.

Mes taip pat turėtume padėti vietos krikščionims, kurie dažniausiai gerai sutaria su savo kaimynais musulmonais, įveikti baimę, nesupratimą būdingą abiems pusėms. Senegalas, kur vyrauja nepaprasta padėtis, kai santykiai tarp religijų yra taikūs, galėtų pasiekti daug daugiau.

Vaikai

Didžiausias Dakare gyvenančių brolių džiaugsmo šaltinis yra vaikai – jų ištikimybė, meilė, entuziazmas. Aišku, jie galvoja, kad mes jiems padedame ir galbūt čia yra truputis tiesos. Bet sužinoję, kaip jie mums padeda gyventi, jie tikrai labai nustebtų.

Šiandien Afrikoje yra daugybė problemų, gyvenimą temdo niūrūs debesys, labai dažnai vien tik mintis apie ateitį sukelia tikrą paniką. Bet gyvendami šiame sūkuryje, tarp energingų ir besidžiaugiančių vaikų, kurie parpuolę tą pačią akimirką pakyla, mes neprarandame drąsos. Jie iš naujo sužadina mumyse viltį.

Malda

Kiekvieną vakarą kai kurie šiose apylinkėse gyvenantys krikščionys – ypač vaikai, jaunimas, keletas moterų – ateina melstis kartu su mumis. Mūsų koplyčia kartais būna per maža, todėl vakarais pamaldos vyksta mūsų namų vidiniame kieme, kur vaikai patiesia kilimėlius, atneša suolelius, knygas, žvakes, ikonas. Kiemas tampa gražia koplyčia, jos lubos – žvaigždėtas dangus, kur skraido dideli šikšnosparniai ir garsiai zvimbia moskitai.

Kai kurie vaikai nepraleidžia nė vienos dienos, nuoširdžiai gieda. Laikui bėgant, į volof kalbą išverstos Taizé giesmės šiek tiek pakito ir prisitaikė prie tamtamų ritmo, jų kartojama melodija idealiai įsilieja į vietos kultūrą. Kai per pamaldas būna tylos metas, visos apylinkės gyvenimas, su šūksniais, triukšmu, iš mečečių sklindančiais kvietimais melstis, tampa mūsų maldos dalimi.