Iš pradžių atvyko tik viena grupė iš Potosio. Bet paskui pradėjo plūsti grupės iš visos Bolivijos: Cochabambos, Santa Cruzo, Oruro ir labai daug nuo Altiplano plokštikalnio. Kai kurie, kaip kad grupės iš Chumos ir Titicachio, keliavo daugiau nei dvylika valandų. Daugiau kaip 150 žmonių iš Jesus de Machacos atvyko sunkvežimiais! Buvo netgi dalyvių iš Argentinos, Čilės, Brazilijos ir Dominikos Respublikos. Taip pat atvyko savanoriai iš Europos, tuo metu dirbę Bolivijoje. Pusę septintos vyskupas pasveikino jaunimą, aiškindamas, kodėl šiandien toks svarbus yra susitaikinimas. Prieš susitikimą žmonės nerimavo dėl naujos streikų bangos ir kelių blokados įvairiose šalies vietose. Pernai spalį El Altas buvo demonstracijų, privertusių prezidentą atsistatydinti, centras. Taigi daugeliui susitikimas pasirodė kaip šviesa tamsybėse.

Popiežiaus nuncijus perskaitė Popiežiaus Jono Pauliaus II laišką, o Brolio Roger laiškas buvo perskaitytas aimarų ir ispanų kalbomis: „Bolivijoje, kaip ir kiekvienoje pasaulio šalyje, daugelis žino, kad be atleidimo ir susitaikinimo neįmanoma eiti į priekį. Taigi jūs norite pasirengti aplink save kurti pasitikėjimą.
Todėl galime kartu melstis:
Šventoji Dvasia, tu gyveni kiekviename žmoguje; tu ateini mumyse įdiegti esminių Evangelijos tiesų: širdies gerumo ir atleidimo.
Mylėti ir išreikšti tai savo gyvenimu; mylėti su širdies gerumu ir atleisti: štai kur tu mums padedi rasti džiaugsmo šaltinius...“

Veidai iš Altiplano

Susitikimas vyko Saleziečių mokykloje. Didelę sporto salę jaunimas išdekoravo maldai. Buvo trys dideli pano: vienas vaizdavo Emausą, kitas – vestuves Kanoje, o trečias – Trejybę. Aiškiai buvo matyti, kad visi veidai iš Altiplano. Trejybės pano apačioje matyti moters veidas. Žmonėms iš Altiplano ji simbolizuoja Pačamamą – motiną žemę. Viršuje matyti Andų kryžius – kvadratinis akmeninis kryžius su saule viduryje. Vietiniams jis simbolizuoja Dievą Tėvą. Pano padarė Oruro dailės fakultete jėzuitų lavinamas jaunimas.

Solidarumas su kenčiančiais

Šeštadienis prasidėjo maldomis parapijose. Paskui buvo lankomos kančios ir vilties vietos, dalyvaujama įvairiuose savanoriškuose projektuose. Tai buvo būdas išreikšti, kad malda ir žmonių solidarumas vienas kitą papildo. Popiet Saleziečių mokykloje vyko užsiėmimai, kur nagrinėta Biblija, krikščionių vienybė, dabartinė politinė situacija Bolivijoje, susitaikinimo keliai, Dievo pašaukimas kiekvienam.

Kai susitikimas baigėsi, vienas iš kunigų komentavo: „Tai buvo pirmas kartas, kai kaimiečiai ir miestiečiai tikrai sudarė vieną visumą, o ne atskiras grupes. Savo parapijoje aš penkiolika metų stengiuosi paskatinti jaunimą giedoti ne tik ispaniškai, bet ir aimariškai, ir jie vis atsisakydavo. Bet po šio susitikimo Mišių pabaigoje jie spontaniškai pagiedojo vieną Taizé giesmę aimarų kalba!“