Pirmieji vokiečiai Taizé buvo priimti prieš šešiasdešimt metų. Tai buvo karo belaisviai iš dviejų stovyklų netoliese. Kartais gavus ypatingą leidimą juos buvo galima pakviesti, pavyzdžiui, Kalėdoms. Jie buvo šiandieninių jaunuolių, šimtais ar net tūkstančiais beveik kiekvieną sekmadienį atvykstančių į Taizé, proseneliai. Šių dienų jaunimas gana gerai atspindi savo šalies gyventojų sudėtį: regionus, krikščioniškų tikybų proporciją, pakrikštytuosius ir nekrikštytus, įvairius išsilavinimo lygius. Nedaug kur toks įvairus Vokietijos jaunimas taip intensyviai susitikinėja. Nuo 1989 posūkio jaunuoliai iš Rytų ir Vakarų suvokia, kad be kalbos jiems bendros ir Taizé giesmės.
Taizé jie pasiekia įvairiais būdais. Daugelyje katalikų ir protestantų vyskupijų atsakingieji už jaunimo pastoraciją siūlo reguliarias keliones. Daug parapijų siunčia grupes. Kai kurie jaunuoliai spontaniškai nusprendžia atvykti savarankiškai. Jie pasinaudoja maršrutiniais autobusais, nuo vasario vidurio iki lapkičio vidurio kas savaitę kursuojančiais tarp Karlsruės ir Taizé. Jei kartu keliauja penkiolika – dvidešimt jaunuolių, autobusas atvyksta į miestelį jų paimti.
Jau nuo seno Taizé giesmės įėjusios į Bažnyčios giemynus. Daugelyje vietų jaunimas ir ne tik susitinka reguliariai maldai Taizé pavyzdžiu: bažnyčiose, jaunimo, socialiniuose centruose, studentų parapijose ir net privačiuose namuose. Daugelis iš Taizé išvyksta su atsinaujinusiu ryžtu įsitraukti į jaunimo pastoraciją.
Lapkritį daugelyje Vokietijos miestų vyksta „šviesos naktis“ su Taizé giesmėmis. Kartais visa katedra būna užpildyta žvakių šviesų. Šitai surengia regiono jaunimas, šiaip dažnai mažai bendraujantis. Bet šia proga jie įgyvendina tai, ką būna atradę Taizé: patirtį, kad krikščionys gali susiburti apie bendrą projektą nepaisydami savo skirtumų ir kad net tada, kai žmonių daug, tiek nedaug tereikia, kad būtų išgyvenama intensyvi malda. Taizé broliai šitokią maldą taip pat rengia per didelius susibūrimus kaip kad Katholikentag ar Kirchentag, taip pat per susibūrimus, kuriuos šiaip organizuoja ne Bažnyčia, kaip kad „Saksų dienos“ netoli Drezdeno.
Nuo totalitarinių režimų pabaigos 1945 ir 1989 metais krikščionys gali vėl įnešti savo specifinį indėlį į visuomenę, remdamiesi savo vertybėmis. Šiame kontekste jaunimo susitikimai Taizé suprantami ne tik kaip privatus dalyvaujančiųjų reikalas ar kaip grynai bažnytinis reiškinys. Moksleivių ir jaunų žmonių, atliekančių metus trunkančią savanorišką tarnybą arba privalomą civilinę ar karinę tarnybą, grupės atvyksta į Taizé su savo mokytojais, kapelionais ar grupių vadovais. Dažnai jie atvyksta iš šeimų, kurios neturi jokio sąlyčio su Bažnyčia. Taip pat jauni musulmonai ar žydai, norintys į Taizé susitikimus lydėti savo draugus krikščionis. Yra nemažai mokyklų, kur šios išvykos tapo mokslo metų dalimi.
Kas savaitę Taizé, be dalyvavimo tarptautinėse grupėse, jauni vokiečiai turi galimybę tarpusavyje apsvarstyti situaciją savo Bažnyčioje ir savo šalyje. Ką reiškia gyventi savo tikėjimą bendrystėje su kitais, ne tik sau ar su tais, kurių tokios pačios pažiūros? Kaip krikščionys gali įnešti savo dalį į pliuralistinę ir demokratinę visuomenę? Kiekvienas gali pasisakyti, ir akivaizdu, kad daugelis yra įsitraukę į veiklą gerinant šalies žmonių gyvenimą. Dažnai jie susimąsto apie savo ateitį šalyje, kur vis mažiau ir mažiau jaunų žmonių. Kaip šalis sugebės susidoroti su nuolat senstančios visuomenės problema?
Nors netrūksta kritiškų balsų, netrūksta ir vilties. Ar krizė, į kurią daugelis mato slystant Vokietiją, su tam tikros materialinės gausos pabaiga, turi ir gerų pusių? Neseniai jaunieji vokiečiai kaip ir kiti – be jokių kompleksų – užtraukė savo tradicines dainas iš tautos palikimo. Dar prieš kelerius metus tai buvo neįmanoma. Tai nė kiek nemažina jų dėmesio kitų tautų kultūrai, kaip tik priešingai.