Baigiamoji malda
Jėzau Kristau, mes šloviname tave visa savo būtimi. Tu pilnai apreiški mums tai, ko mūsų širdys nedrįstų įsivaizduoti: Dievas dovanoja mums save kaip malonę. Šventosios Dvasios veikimu jis nenustoja mūsų mylėti ir skuba mums į pagalbą.
Tuo būdu išlaisvini mus, kad su visa savo vaizduote ieškotume būdų kaip liudyti dovaną, kurią mums davei. Taip, norime, kad mūsų broliškas gyvenimas būtų tavo malonės atspindys Taizé ir po visą pasaulį išsibarsčiusiose mūsų brolijose. Dėl to mes nuolat grįžtame prie gyriaus, kuris sklinda šiais baigiamaisiais Psalmyno žodžiais: „Visi, kas gyvas, tešlovina Viešpatį!“
Mes šloviname tave už moteris ir vyrus, kurie pašvenčia savo gyvenimą vargstantiems, atstumtiesiems, užsieniečiams. Tegul ir mes būname vieni iš jų. Ir per didžiausius visuomenės sukrėtimus, mūsų regulos kvietimas sužadina mus dar labiau: „Būk dalyvaujantis savo epochoje.“
Sekdami paskui tave, Kristau, esame kviečiami supaprastinti tai kas gali būti supaprastinta. Apreikšk mums tai, kas iš tikrųjų svarbu tarp mums skirtų kvietimų.
Tu nori, kad mes savo asmeniniame ir bendruomeniniame gyvenime atrastume vietos neatlyginamumui. Be jo gyvenimo džiaugsmas išnyksta. Jis leidžia mums nebijoti mūsų bendro gyvenimo trapumo.
Išdidink mūsų širdis, kad išdrįstume būti gailestingais mūsų bendrame gyvenime ir su visais tais, kuriuos mums patikėjai.
Išlaikyk mus budriais ir pasirengusiais vis labiau gilinti supratimą apie tavo ir žmonijos slėpinį. Tegul mūsų tikėjimas nuolatos atranda Evangelijos gaivą.
Taip, mes šloviname tave, Jėzau Kristau. Mums susiduriant su mažais ir dideliais kasdienio gyvenimo iššūkiais, šiais prasidėjusiais metais, tu mums primeni šį laiminimą: „Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo.“
Tu mus įgalini kartoti šią mūsų brolio Roger maldą:
„Dėl tavęs, Kristau, sutikti prarasti viską, kad į tave įsikibtume taip, kaip tu mus jau esi nutvėręs, reiškia pavesti save gyvajam Dievui ir kartu su tavimi melstis: „Tėve, ne to ko noriu aš, bet to ko nori tu.“ Netekti visko, kad gyventi dėl tavęs, Kristau, reiškia drąsų pasirinkimą palikti pačius save, kad daugiau nebeiti dviem keliais vienu metu, ... sakyti ne tam, kas mus atskiria nuo sekimo tavo pėdomis ir sakyti taip tam, kas veda į tave ir per tave, pas tuos, kuriuos mums patikėjai.“
O dabar, po giedojimo, broliai, kurie yra davę amžinuosius įžadus atliks paaukojimo savęs Dievui gestą – atsiguls ant žemės kniūbsčiomis.
