Kartu kelyje!
2017 m. minimas Protestantų Reformacijos 500-sis jubiliejus atveria galimybę stiprinti vienybę, neapsiriboti vien tik draugiškumu.
Tarp Bažnyčių, taip pat kiekvienoje Bažnyčioje visuomet yra skirtumų. Šie skirtumai ir toliau bus atviro dialogo tema; jie gali mus praturtinti. Tačiau ilgainiui konfesinis tapatumas visose Bažnyčiose tapo svarbesniu, žmonės sako: esu protestantas, katalikas ar stačiatikis. Ar neatėjo laikas krikščionišką tapatybę, kurią gavome per krikštą, iškelti aukščiau visų skirtumų?
Tuomet kyla klausimas: ar neturėtų Bažnyčios išdrįsti susirinkti po vienu stogu nelaukdamos, kol bus susitarta visais teologiniais klausimais? Ar bent jau susirinkti vienoje palapinėje, atsisakant statiškos vienybės sampratos ir ieškoti būdų, nors ir laikinų, kaip būtų galima jau dabar atskleisti tikros vienybės džiaugsmą ir paskatinti regimų ženklų, atspindinčių Dievo Bažnyčią, Kristaus Kūną, Šventosios Dvasios Bendrystę, atsiradimą.
Visų Kristų mylinčių bendrystę galime sukurti tik gerbdami vieni kitų skirtumus; vis dėlto, ši bendrystė gali būti patikima tik tada, jei yra matoma. Mums reikia naujo pradinio taško siekiant tokios taikingos įvairovės. Tas pradinis taškas yra Kristus, kuris nėra pasidalinęs. „Tik per Jėzų Kristų tampame vienas kitam broliai ir seserys... Per Kristų mūsų tarpusavio priklausomybė yra tikra, integrali ir visiems laikams“. (Dietrich Bonhoeffer).
Šitaip galima pradėti dalintis dovanomis: dalintis su kitais tuo, ką mes laikome Dievo dovana, taip pat priimti lobius, kuriuos Dievas davė kitiems. „Reikia ne tik priimti informaciją, kad kitus geriau pažintume, bet taip pat priimti kaip dovaną tai, ką Dvasia pasėjo jų širdyse“. (Popiežius Pranciškus)
Kaip mums ateiti po vienu stogu? Kaip leistis į kelią kartu? Keli pasiūlymai:
- Kartu su kaimynais ir šeimomis, kitų konfesijų atstovais, susiburkite lyg „įprasta bendruomenė“, melskitės, drauge klausykitės Dievo žodžio, tyloje ar šlovindami, padėkite vieni kitiems dar geriau susipažinti.
- Kiekviena vietos bendruomenė, kiekviena parapija ar kongregacija turėtų viską daryti drauge su kitų konfesijų krikščionimis: organizuoti Biblijos studijas, socialinį ir pastoracinį darbą, katechezę, ir nedaryti nieko nepasitarus su kitais. Visi, dirbantys tuos pačius darbus, galėtų dirbti drauge.
- Kartu atlikti solidarumo darbus, kartu rūpintis kitų vargais, nematoma kančia, migrantų padėtimi, materialiniu skurdu ir kitomis kančios formomis, taip pat, reikia nepamiršti rūpintis mūsų aplinka.
- Ar negalėtų katedros ar kitos didžiosios bažnyčios miestuose, kur pasitikėjimas tarp bažnyčių jau yra akivaizdžiai išaugęs, tapti bendrais maldos namais visiems krikščionims tame regione?
- Tęskime teologinį dialogą, susitikime drauge melstis, žinokime, kad mes jau esame kartu. Kai stiprėja draugystė, kai mus jungia bendra malda, požiūris į teologinius klausimus visiškai pasikeičia.
- Net jei visi krikščionys yra gavę dalį pastoracinės dovanos globoti vienas kitą, Bažnyčiai vis tiek reikia vienybės pasiuntinių visuose lygmenyse. Tradiciškai, bendrystės pasiuntinybė siejama su Romos vyskupu. Tačiau argi nebūtų įmanoma Bažnyčioms rasti būdų, kaip dalyvauti šioje tarnystėje? Ar negalėtų Romos vyskupas būti visų pripažįstamas tarnu, kuris rūpinasi savo be galo skirtingų brolių ir seserų santaika?
- Argi Bažnyčios, kurios pabrėžia, kad tikėjimo vienybė ir sutarimas dėl pasiuntinystės yra būtini siekiant kartu priimti Komuniją, neturėtų suteikti tiek pat svarbos ir abipusės meilės harmonijai? Ar negalėtų pasiūlyti dar didesnį eucharistinį svetingumą tiems, kurie trokšta vienybės ir kurie tiki realiu Kristaus buvimu? Eucharistija yra ne tik vienybės kulminacija; tai yra ir kelias, vedantis vienybės link.
Mūsų krikščioniškoji tapatybė suformuota keliaujant kartu, o ne atskirai. Ar turėsime drąsos susirinkti po vienu stogu, tam, kad atskleistume Evangelijos tiesą ir dinamiškumą?