Nors niūrios naujienos supa mus kiekvieną dieną, prašome Dievo padėti mūsų žmonijai, kurią paveikė ne tik koronaviruso siautėjimas, bet ir daugybė kitų kančių. Patikime jam susirgusius, jų artimuosius, tuos, kurie jais rūpinasi ir tuos, kurie neteko savo artimųjų.
Melskime Dievą. Tačiau būkime atsargūs ir neužsidarykime sielvarte tik laukdami, kol šis išbandymas praeis ir viskas bus taip, kaip anksčiau. Meldžiame Dievą, bet Dievas maldauja ir mūsų, jis nori būti išgirstas. Galbūt jis nori mums pasakyti: Pabuskite!
Dievas nebaudžia žmonių. Ne, niekada! Jis yra užuojautos Dievas. Jis yra arti kiekvieno žmogaus. Dievas, pasak septintajame amžiuje gyvenusio Rytų tikinčiojo, Izaoko iš Ninevės, „gali duoti tik meilę“, šiuos žodžius dažnai kartodavo brolis Roger.
Taip, Dievas myli kiekvieną iš mūsų. Kalba su mumis, nes mus myli. Ar tik jis nenori mums pasakyti: pažiūrėkite, kokie esate priklausomi vienas nuo kito, ne tik artimųjų, bet ir kitų valstybių, tautų. Pažiūrėkite, kaip jums reikalinga žmogiškoji bendrystė. Pamatykite, kad rūpinimasis kūrinija yra būtinas jūsų ateičiai.
Mus užklupusi pandemija, netikėtai išryškino būtinybę iš esmės pakeisti mūsų visuomenę. Pavyzdžiui, milžiniškos sumos vis dar išleidžiamos ginklavimuisi, o juk mažos šių pinigų dalies pakaktų atkurti orumui žmonių, kuriems jis buvo atimtas.
Daugelis žmonių drąsiai atsiliepia į raginimą parodyti solidarumą. Jie atsiduoda tam, kad epidemijos akivaizdoje gyvenimas nenutrūktų, kartais rizikuodami savo sveikata ar net gyvybe.
Taip, išbandymas, kurį patiriame, yra kvietimas į bendrystę ir daugelis žino, kaip į jį atsakyti. Bet be viso to, kas dar šiandien gali būti prisikėlimo šviesa?
Velykų rytą Marija Magdalena ateina pas apaštalus su žinia, kad kapas yra tuščias. Galima įsivaizduoti, koks siaubas juos apėmė. Prie gėdingos Jėzaus mirties ant kryžiaus prisideda katastrofa dėl pradingusio jo kūno. Atrodo, kad išnyko visi jo sukeltos vilties pėdsakai. Atlekia Petras ir Jonas. Priėjęs prie kapo Petras pasižiūri ir nežino, ką galvoti. Kitas mokinys „pamato ir įtiki“.
Kas pastumia šį mokinį spontaniškai patikėti? Kaip tuščiame kape jis galėjo atpažinti Jėzų esant prisikėlusį? Niekada to nesužinosime. Vienintele užuomina yra tai, kad atrodo tuo momentu jis suprato kažką iš Šventojo Rašto. Ar jis staiga prisiminė tokius, kaip šios psalmės, žodžius: „Dieve, juk tu neleisi savo teisiajam matyti Duobės“? Gal priešais tuščią kapą pasakė sau: taip, aš apie tai nepagalvojau, nesupratau?
Jėzaus prisikėlimo tikrovė mus pranoksta, jos negalima paaiškinti racionaliai, tačiau ji mums atveria nežinomą horizontą. Paskutinis žodis jau nebepriklauso ligai, smurtui ar mirčiai. Pakyla nauja šviesa. Ji ne tik visiškai pakeičia požiūrį į gyvenimą, bet ir perkeičia tuos, kurie ją priima, išlaisvina juose netikėtą energiją. Ji užveda Jėzaus mokinius kurti bendruomenę, kuri spinduliuotų paties Dievo gyvenimą.
Daugeliui sunku atlaikyti mums nurodytą užsidarymą - visų pirma aš galvoju apie vienišus žmones, šeimas, gyvenančias mažoje erdvėje, visus atkirstus nuo savo artimųjų, benamius ir žmones netekusius pragyvenimo šaltinio. Tegul ši izoliacija neužgožia mūsų horizonto. Lai prisikėlimo žinia atveria mus naujoms, didelėms ir plačioms erdvėms.
Netgi skurdžiausioje maldoje galime priimti prisikėlimo žinios šviesą. Galime suprasti, kad įmanoma pakeisti savo asmeninį ir kolektyvinį elgesį, siekiant kitokios ateities tiek mums, tiek visai žmonijai. Pasitelkime vaizduotę, reikalingą naujo solidarumo įgyvendinimui.
Prisikėlęs Kristus siunčia savo mokinius į visą pasaulį ne tam, kad sujungtų visą žmoniją į tą pačią religinę sistemą, bet tam, kad jų gyvenimas spinduliuotų taikos žemėje ir visos kūrinijos pilnatvės viltimi.
Taigi pasinaudokime prisikėlimo šviesa ir pasveikinkime vieni kitus su šia Velykų ryto žinia: „Kristus prisikėlė!“ – „Taip, jis tikrai prisikėlė!“
