Šalies Pietuose esanti Casamancė daug metų kentėjo neramumus ir pagaliau pamažu pasiekia taiką. PJD – graži proga išreikšti visos šalies jaunimo dėmesį ir solidarumą šio nusiaubto ir prislėgto regiono, kuris pamažu atsistoja ant kojų ir teikia taikios ateities viltis, gyventojams.

Norėdami dalyvauti pasiruošime šioms Dienoms, Taizé broliai pasiūlė „Taikos karavaną“. Iš tikrųjų labai mažą karavaną: keturi ratai, trys broliai ir trys jaunuoliai, per savaitę pervažiavę visą šalį iš Šiaurės į Pietus. Jų maršrutas ėjo iš Dakaro į St. Louisą. Paskui per Thiesą ir Kaolacką, Tambacoundą ir Koldą, o galiausiai pasiekė Casamancę. Kasdien apie vidudienį jie sustodavo vis kitoje vietovėje.

O dienai baigiantis atvykdavo į kurį nors miestą, kur susisiekdavo su atsakingais asmenimis. Bažnyčioje arba katedroje greitai nuimdavo kelias eiles suolų, pastatydavo ikonas, patiesdavo demblius, uždegdavo žvakes, sureguliuodavo apšvietimą ir garsą. Viskas paruošta; pagaliau atvyksta pirmieji choro nariai, galima repetuoti giesmes. Pamažu bažnyčia prisipildo šimtų jaunuolių, taip pat suaugusiųjų. Kartais dalyvaudavo vietos vyskupas. Visi įsitraukia į repeticiją. Malda prasideda.

Tapkite taikintojais!

Per šią vigiliją malda apie kryžių daugeliui buvo nauja ir ryški patirtis. Prieš tai pasiūlomas apmąstymas tema: „Tapkite taikintojais“. Jaunimui pateikiami keturi pasiūlymai:
 Noriu susitaikinti su Dievu, kuris man atleidžia.
 Noriu pabandyti gyventi taikoje su savimi.
 Einu susitaikinti su savo broliu (sese).
 Aš imsiuosi padėti atkurti taiką savo aplinkoje, savo rajone, savo šalyje.

Pasibaigus maldai, surenkamas inventorius, bažnyčia sutvarkoma kaip buvo, o prieš tai pavakarojama su priimančiaisiais. Taip piligrimystės karavanas tampa vietinės Bažnyčios atradimu ir aplankymu, susitikimu su aktyviais jos nariais ir bendruomenėmis.

Šis karavanas buvo paruoštas su atsakingais už darbą su vyskupijų jaunimu žmonėmis, jie ir pakviesdavo pasisvečiuoti. Šiaip priėmimas būdavo labai šiltas, o viešnagė, žmonių manymu, – pernelyg trumpa. Vienas iš vyskupų savo dėkingumą išreiškė žodžiais: „Kaip kadaise Emauso mokiniai, jūs keliaujate su Viešpačiu Jėzumi. Nepraeikite mūsų vyskupijos neužsukę. Pasilikite su mumis ir priimkite mūsų svetingumą; o prieš išvykdami guosti kitų brolių ir seserų, kiekvieno iš mūsų širdyje pasėkite meilės sėklą“.

Afrikoje labai sunku suburti jaunus žmones, išskyrus ypatingomis progomis, kaip kad Pasaulio jaunimo dienos. Kyla daug sunkumų keliaujant, atsiranda nenumatytų išlaidų.

Galbūt „karavanas“, nomadiška „pasitikėjimo piligrimystės“ versija, yra atsakas, pritaikytas šiems sunkumams ir galintis atverti nors siaurą kelią pirmyn? Su mažais ištekliais jis leidžia susitikti jaunų žmonių bendruomenėms, dažnai labai izoliuotoms, plačiau atsiverti pasauliui. Plėtotas taip, kad apimtų kelias šalis, kirsdamas sienas šis karavanas galėjo duoti stiprų ženklą žemynui, ištroškusiam vienybės ir patiriančiam stiprėjančio atsiribojimo prieštaravimą.

Jaunimo dienų Ziguinchore metu broliai buvo atsakingi už visų priėmimo centrų, kuriuose buvo apsistojęs jaunimas, maldos ir tylos vietas. Šeštadienio vakarą jie vadovavo daliai stadione vykusios maldos vigilijos.