Po dramatiškų įvykių ispanų anklavose Seutoje ir Melijoje greitai pasikeitė migraciniai srautai iš piečiau Sacharos esančios Afrikos. Jie nebeeina į šiaurę per dykumos miestelius Tamanrasetą (Alžyras) ir Agadesą (Nigeris), virtusius gyvais išvykimo punktais. Kelerius pastaruosius metus per Vakarų Sacharą imtas eksploatuoti alternatyvus maršrutas. Pasislėpę tarp pakrantės kopų, žmonės laukia, kol vandenynas nurims, tada su trupučiu sėkmės per dvi dienas jie gali pasiekti Kanarus, tai yra Ispaniją, tai yra Europą!

Dakare mes dar prisimename atvejį moters iš Nigerio, kuri leidosi į kelią nėščia beveik prieš pat gimdymą ir vos atvykusi tiesiog paplūdimyje pagimdė kūdikį, kuris, vadinasi, buvo „ispanas“. Su teisėmis, leidžiančiomis šeimos nariams pasinaudoti kūdikio tautybe, visa šeima pasiekė savo tikslą – jie tapo europiečiais.

Nuo to laiko daug kas pasikeitė. Marokas uždarė sienas, ir estafetę perėmė Nuadhibu, labiausiai į Vakarus nutolęs Mauritanijos uostas, kurį užplūdo minios keliautojų, dauguma iš Sahelio šalių, o kai kurie iš dar toliau. Dabar nebeišeina naktimis slėptis, kaip anksčiau, į Europą plaukiančių laivų triumuose ir rizikuoti, kad anksti ryte būsi aptiktas policijos po ašarinių dujų atakos.

Dabar prasideda motorinės valties era. Du motorai už borto, pora GPS (visuotinės padėties nustatymo) sistemų ir apie penkiasdešimt keleivių, sėdančių į valtį pačioje policijos panosėje. Dabar prireikia bent penkių dienų pavojingos navigacijos, pirmiausia plaukiant į Šiaurę, ne per toli nuo kranto, stengiantis išvengti ispanų pakrantės sargybos laivų, ir ne per arti, kad pabėgtų nuo Maroko policijos. Šen bei ten užsukant į uostą prieš didįjį plaukimą. Tuomet dingsta daug valčių: supuvę korpusai, gendantys motorai, bangų nuneštos navigacijos sistemos, nepatikimi laivavedžiai...

Ispanija Mauritanijai dabar teikia logistinę pagalbą, kad jei nesustabdytų, tai bent sumažintų išplaukimus. Sustiprintas stebėjimas uždaro šį sektorių. Taigi išvykimai keliasi labiau į Pietus. Nuo šiol žmonės išplaukia net iš Dakaro. Tai reiškia, kad kelionė vis ilgėja, brangsta ir darosi vis pavojingesnė. Kalbama apie 350 000 CFA frankų (bendros anksčiau Prancūzijos valdytų Afrikos valstybių valiutos – apie 450 eurų) vienam žmogui, tai yra lėktuvo bilieto į Europą kaina.

Kokia ateitis? Regis, aišku, kad apgulta Europa vis labiau spaus ir teiks pagalbą tikėdamasi, kad Afrikos vyriausybės sumažins arba sustabdys srautą prie jos ištakų. Dėl drakoniškų pasienio patikrinimų ir priverstinės atvykstančiųjų iš kaimyninių šalių repatriacijos, atrodo, kad „žmonių ir prekių judėjimo laisvė“, taip garsiai skelbiama Vakarų Afrikos valstybių bendrijos, – svarbus žingsnis išsvajotos žemyno vienybės link, – gali tapti pirmąja šių pastangų auka. Ar taip Afrika nepasijus pamažu uždaroma „virti savo sultyse“? Bet ar ne iliuzija manyti, jog taip galima sustabdyti judėjimą, kylantį iš didelės nevilties?

Niekad anksčiau „Pabėgėlių ir imigrantų priėmimo centrui“, kuriam vadovauja Dakaro Caritas, nereikėjo rūpintis žmonėmis iš paties Senegalo. Bet dabar yra nauja kategorija žmonių, kurie prašo pagalbos, tie, kurie buvo deportuoti arba sulaikyti. Išvaryti iš Maroko ar Mauritanijos, kartais išlaipinti iš Europos lėktuvų, jie atsiduria Dakare, visiškai pasimetę, neįsivaizduojantys, ką toliau daryti. Tai avantiūrai, bandymui patekti į Europą, jie turėjo paimti paskolą arba gauti lėšų iš šeimos ar kaimo; jie leidosi į kelią ne vien su savo viltimis. Ir štai jie pralaimėjo, visko neteko, juos gniuždo gėda. Negali būti nė minties apie grįžimą į savo kaimą, kur tektų stoti prieš savo kreditorius – o kaip jiems grąžinti skolą? Ir sutikti kitų žvilgsnį į jų nesėkmę. Taigi jie čia, pabėgėliai savo pačių šalyje, be lėšų ir be šeimos. Ir nepasotinamo troškimo atsirevanšuoti likimui kupinomis širdimis. Jie padarys viską, dar kartą bandydami įveikti barjerus, kurie tampa vis aukštesni.