Kai 1940-aisiais brolis Roger išvyko iš Ženevos, kad įkurtų Taizé bendruomenę, jo neapleido mintis: kad krikščionys būtų taikos žmonijoje skleidėjai, jie negali atidėlioti susitaikinimo tarpusavyje. Štai kaip po daugelio metų jis aprašė savo asmenišką kelionę:

„Paženklintas senelės gyvenimo liudijimo, sekdamas jos pavyzdžiu aš radau savo kaip krikščionio tapatybę sutaikydamas savyje savo šeimos tikėjimą su katalikų tikėjimo Paslaptimi ir nenutraukdamas bendrystės nė su vienu“.

Šis kelias, kurį atvėrė brolis Roger, yra subtilus ir nelengvas. Mes dar nebaigėme jo tirti.

Kristuje mes priklausome vienas kitam. Kai krikščionys yra susiskaldę, Evangelijos žinios niekas negirdi.

Kaip galėsime atsiliepti į mūsų visuomenių keliamus iššūkius, ypač sekuliarizacijos ir kultūrų savitarpio supratimo plotmėje, nesutelkdami Šventosios Dvasios dovanų, saugomų visose krikščionių šeimose? Kaip visiems perduosime Kristaus ramybę, jei liksime nevieningi?

Nešvaistykime energijos susipriešinimui tarp krikščionių, kartais netgi savo konfesijose! Dažniau susieikime Dievo akivaizdoje, klausydamiesi jo Žodžio, tyloje ir garbinime:

Kartą per mėnesį ar kas tris mėnesius kviečiame savo miestų, kaimų ar regionų gyventojus į „susitaikinimo vigiliją“ [1].

Kad parengtų tokią vigiliją, jaunuoliai gali leistis į kelią, eiti vieni pas kitus, į kitą parapiją, judėjimą ar grupę ir net pakviesti jaunus žmones, kurie ieško tikėjimo.

Tada didės troškimas kartu padaryti visa, kas įmanoma. Tai, kas mus vienija, yra svarbiau nei tai, kas mus skiria: leiskime, kad ši tikrovė atsiskleistų per mūsų gyvenimą!

Keitimasis dovanomis tarp įvairių krikščioniškų tradicijų jau prasidėjo. Taizé mes matome, kad per bendrą maldą ir asmeninius susitikimus gilėja tarpusavio pagarba ir toks keitimasis vyksta natūraliai.

 

Įvairios krikščionių tradicijos labiau akcentuoja tam tikrus tikėjimo Paslapties aspektus.

 

Rytų krikščionys visada pabrėždavo Kristaus prisikėlimą, kuris jau keičia pasaulį. Ar ne dėl to daugelis jų sugebėjo praėjusiais amžiais ištverti kančios dešimtmečius? Rytai labai ištikimai išlaikė Bažnyčios Tėvų mokymą. Vienuolystė, kurią jie davė Vakarams, įkvėpė kontempliacijos gyvenimą visoje Bažnyčioje. Ar Vakarų krikščionys galėtų labiau atsiverti šiems lobiams?

 

Reformacijos krikščionys ypač akcentavo šias Evangelijos tiesas: Dievas siūlo savo meilę veltui ir besąlygiškai; per savo Žodį jis ateina pas kiekvieną, kuris jo klauso ir įgyvendina praktiškai; paprastas pasitikėjimas tikėjimu veda į Dievo vaikų laisvę; giedojimas kartu leidžia Dievo Žodžiui mus persmelkti. Ar šios vertybės nėra esminės visiems krikščionims?

 

Katalikų Bažnyčia per visą istoriją išlaikė bendrystės Kristuje visuotinumą. Ji nuolat ieškojo pusiausvyros tarp vietinės Bažnyčios ir visuotinės Bažnyčios. Viena be kitos negali egzistuoti. Bendrumo tarnystė visais lygmenimis padėjo išlaikyti tikėjimo vienybę. Ar visi pakrikštytieji negalėtų žengti dar toliau, vis geriau suprasdami šią tarnystę?

 

Nepaisant konfesijų negalima atidėlioti plėtojamo keitimosi dovanomis tarp žemynų. Pavyzdžiui, kitų žemynų Bažnyčios gali daug duoti Europos krikščionims. Mainais už tai, ką šios Bažnyčios gavo iš Europos, šiandien jos gali perduoti jai Evangelijos naujumą.

 

Kristaus liudytojai ir kankiniai veda mus į vieną ir tą pačią bendrystę. Jie puoselėja mūsų viltį ir didina ryžtą ieškoti regimos vienybės tarp visų krikščionių.