2009 m. gruodžio 29 d., antradienio, vakaras

Didelis džiaugsmas būti kartu. Ketvirtą kartą rengiame Europos susitikimą Lenkijoje – du kartus Vroclave, vieną kartą Varšuvoje, o dabar – Poznanėje. Ketvirtą kartą Europos jaunimas patiria nuostabų lenkų šeimų svetingumą.

Atvykę, jūs gavote Laišką iš Kinijos. Klausimas, kuris mane lydėjo rašant šį laišką yra šis: kodėl turėtume tikėti šiandien? Kas gali žmogų skatinti tikėti į Dievą, tikėti į Jėzų Kristų?

Drauge su dviem savo bendruomenės broliais tris savaites viešėjau pas Kinijos krikščionis. Šioje šalyje mane sukrėtė daugelyje jaunų žmonių esantis dvasinis lūkestis. Sutikau jaunuolių, kurie buvo netikintys ir kurie atsigręžia į religiją.

Pagyvenusi moteris mums kalbėjo: „Po ilgų metų, kai mums buvo draudžiama bet kokia tikėjimo išraiška, dabar vis daugiau ir daugiau nekrikščionių ateina, kad pamatytų kaip mes gyvename“.

Jaunas vyras paaiškino: „Kino siela visada tikėjo dangumi, anapusybe. Praėjusieji dešimtmečiai to neištrynė. Pastaraisiais metais pagaliau ėmė gerėti materialinės sąlygos, tačiau sykiu daugelis jaučia dvasinę tuštumą ir ieško gyvenimo prasmės“.

Nors Vakarų istorija labai skiriasi, ar neatpažįstame, kad susiduriame su panašiais dalykais? Ekonominė pažanga verčia susimąstyti apie progresą iš esmės ir neleidžia ilgiau likti užsimerkus. Negalime neužduoti sau klausimo: kas gali mano gyvenimui duoti kryptį? Kokį tikslą pasirinkti, kad jis būtų vertas mano pastangų?

Visi jaučiame, kad mūsų pasauliui reikia didelių permainų. Ankstesni visuomenių struktūrų ir mąstymo modeliai, regis, neadekvatūs ir nepakankami taikai tarp žmonių ir tautų užtikrinti.

Tačiau sykiu atrandame, kad šis pokytis, ypač pasaulio ekonomikos ir finansų sistemoje, neįmanomas be žmogaus širdies pasikeitimo. Kaip galime padėti pamatus sąžiningesnei sistemai, jei kai kurie tebenori pralobti kitų sąskaita?

Esame čia kartu, kad kiekvienas galėtų pradėti arba žengti toliau širdies keitimosi keliu.

Iš kokio šaltinio galime semtis, kad mūsų širdies pasikeistų? Kiekvieno žmogaus širdyje glūdi lūkestis, gyvenimo pilnatvės troškimas. Tai troškimas mylėti ir būti mylimam. Rytojaus rytą mažose grupelėse jūs apmąstysite šį troškimą, kuris yra bendras mums visiems.

Visi patiriame, kad šis troškimas tik retais atvejais patenkinamas ir niekada nepatenkinamas visam laikui. Tačiau užuot mus bauginęs, jis leidžia mums nuolat iš naujo atrasti asmeninę bendrystę su Dievu. Ar šis mūsų gelmėse glūdintis troškimas nėra Dievo antspaudas, kviečiantis gręžtis į Jį?

Taigi, kodėl tikėti šiandien?

Ekonominė pažanga, nors ir svarbi, negali numalšinti mūsų giliausio troškulio. Šis troškulys atveria širdį, kad galėtume klausytis Šventosios Dvasios balso, šnabždančio mumyse dieną ir naktį: „Tu esi mylimas per amžius ir net tavo gyvenimo išmėginimai, kad ir kokie kartais sunkūs bebūtų, negali ištrinti šios meilės“.

Ir tada mūsų širdis keičiasi. Ir ne tik mūsų širdis, bet ir pažiūros bei elgesys. Mes tampame pajėgesni atskirti: nebūdami naivūs, galime geriau įsitraukti į dialogą, užmegzti ryšius su kitais, kad paverstume savo gyvenimą pasitikėjimo piligrimyste. Tokiu būdu mes, kaip krikščionys, prisidėsime prie besikeičiančio naujo pasaulio veido, kuris pamažu tampa regimas.

Vaikas:
Kiekvieną vakarą paminime ir meldžiamės už čia esančias tautas. Šį vakarą sveikiname jaunimą iš Norvegijos, Švedijos, Suomijos, Danijos, Islandijos, Portugalijos, Ispanijos, Italijos ir Maltos.

2009 m. gruodžio 30 d., trečiadienio, vakaras

Brolis Alois

Jau keletą metų lenkų jaunimas Taizé man sako: „Atvykite Europos susitikimui į Poznanę!“ Džiaugiamės, kad šiandien tai įmanoma. Mums, broliams, meilė Lenkijai yra Brolio Roger palikimo dalis. Jis buvo itin dėmesingas Lenkijai ir lenkų jaunimui.

Dėkojame brangiam mūsų draugui arkivyskupui Gadecki už tai, kad mus pakvietė. Dėkojame Poznanės ekumeninei grupei, atstovaujančiai katalikų, ortodoksų ir protestantų Bažnyčias, kad atvyko į Taizé patvirtinti šį kvietimą. Dėkojame Poznanės merui, prisidėjusiam prie šių šiltų kvietimų. Dabar mums kalbės arkivyskupas, o pamaldų pabaigoje aš dar tarsiu keletą žodžių.

Arkivyskupas Stanisław Gadecki: „Džiaugiamės, kad atvykote“

Drauge su Poznanės miesto ir mūsų regiono vadovais ir gyventojais bei kitų Bažnyčių ir bažnytinių bendruomenių atstovais, sveikinu jaunimą, atvykusį čia iš Europos rytų, vakarų, šiaurės ir pietų. Sveikinu visus, atvykusius iš kitų kraštų. Esame labai laimingi, kad atvykote ir norime jus priimti kaip kaip galime geriausiai. Mes priimame jūsų buvimą kaip didžiulę dovaną seniausiai Lenkijos vyskupijai, visoms čia esančioms Bažnyčioms ir bažnytinėms bendruomenėms, Poznanės miestui ir visai Lenkijai.

Nuoširdžiai sveikinu Brolį Alois ir visus Taizé bendruomenės brolius. Dėkoju, kad šiam „pasitikėjimo piligrimystės žemėje“ etapui pasirinkote Poznanę – vietą, „kur gimė Lenkija ir kur prasidėjo krikščioniškojo gyvenimo istorija“. Iš čia kilo brolis Marek, pirmasis lenkas, įstojęs į Taizé bendruomenę. Iš čia kilo ir grupė labai atsidavusio jaunimo, gerai pažįstančio Taizé idealus. Jie tiki, kad visi jauni žmonės, nepaisant kalbinių, kultūrinių ir tautinių skirtumų bei nevienodų istorinių, kultūrinių ir religinių kontekstų, sudaro vieną Dievo vaikų šeimą.

Brolis Roger, ekumeninės Taizé bendruomenės įkūrėjas, aiškiai matė, kad šiai didžiulei jaunų žmonių šeimai susiskaldymas tarp krikščionių yra problema. Jis buvo įsitikinęs, kad krikščionys gali atrasti Kristaus taip trokštą vienybę tik per ekumenizmą, maitinamą Dievo Žodžiu, Eucharistijos šventimu, malda ir kontempliacija. Ankstyvosios Bažnyčios liturgijoje, po homilijos, vyskupas ištardavo: Conversi ad Dominum. Po šių žodžių tikintieji atsistodavo ir atsigręždavo į Rytus, kitaip tariant, į Kristų. Tik drauge žvelgdami į Kristų atrasime tą taip trokštamą vienybę.

Šiandien sukanka trisdešimt metų nuo „Solidarumo“ gimimo. Tai judėjimas, keliose mūsų žemyno šalyse reiškęs laisvės atgavimo proceso pradžią ir pradėjęs naują Europos vienijimo etapą. Šiandien atėjo metas Europoje ir kitose šalyse užduoti klausimą: ar rimtai susimąstome apie laisvės prasmę? Ką aš darau su savo laisve? Brolio Alois apsilankymas Kinijoje dar labiau aktualizuoja poreikį užduoti šiuos klausimus sau.

Brangūs jaunieji draugai! Dar kartą visus sveikinu ir tikiuosi, kad jūsų širdys, kupinos įvairiausių vilčių ir troškimų, Poznanėje ras atsakymus į visus savo klausimus, kad jos bus paliestos Dievo ir pažins tikrą džiaugsmą!

Brolis Alois: „Rinktis paprastumą“

Vakar jums sakiau: esame čia, kad pradėtume eiti arba tęstume savo kelionę širdies keitimosi keliu.

Kaip toks širdies pasikeitimas gali įvykti? Visų pirma, tai nėra stiprios valios aktas. Mums gręžiantis į Dievą, mūsų širdis keičiasi. Dievas ją keičia. Ar galime kasdien skirti laiko atsigręžimui į Dievą?

Maldoje Dievas visada ateina su mumis susitikti. Biblijoje net sakoma, kad Dievas trokšta bendrystės su žmonėmis. Dievas ateina pas mus per Kristų. Eucharistija yra pati brangiausia to išraiška. Per Eucharistiją gauname Jo gyvybę. Eucharistija yra toks slėpinys. Ją galime suvokti tik vaikystės ir garbinimo dvasioje.

Visais laikais Marija yra Dievo atėjimo pas mus liudytoja. Todėl žvelkime į ją. Čia, Lenkijoje, Eucharistija ir Marijos garbinimas daugeliui padėjo pasitikint Dievu ištverti didžiulius istorijos išbandymus.

Per Šventąją Dvasią Dievas gyvena mūsų širdyse ir ten mums kalba, jis įkvepia mums mintis ir planus. Jis kalba mums ir per mūsų troškimus. Bet kaip atpažinti šį vidinį balsą? Mūsų širdyje skleidžiasi daugybė norų ir siekių. Mes norime daugybės visokiausių dalykų, kartais net visiškai prieštaringų.

Svarbu atsirinkti savo norus. Ne visi jie yra blogi, tačiau ne visi ir geri. Turime kantriai mokytis, kurių norų išsipildymo reikia siekti pirmiausiai, o kuriuos galime atidėti į šalį.

Savo norų atsirinkimas ir priėmimas to, kad negalime turėti visko, atveria mus kitiems, apsaugo nuo užsidarymo ir skatina dalytis tuo, ką turime. Kodėl materialinę gerovę dažnai lydi užsidarymas savyje ir tikro bendravimo praradimas?

Taip, daugelis iš mūsų norėtų priimti šį toli siekiantį įsipareigojimą: rinktis gyvenimo paprastumą.

Paprastumo pasirinkimas atveria mūsų širdis dalijimuisi. Daug dalijimosi iniciatyvų bei humanitarinės pagalbos įsipareigojimų yra arti mūsų. Čia, Poznanėje, matome daugybę žmonių, einančių šiuo keliu. Jie gali vesti mus pirmyn.

Mąstau apie keletą vienuolių, kurias aplankiau Kinijoje. Jos įsikūrė Sičuanio provincijoje, kurią 2008 metais sukrėtė didžiulis žemės drebėjimas. Jos teikia pagalbą kenčiantiems žmonėms. Tačiau jos negali kalbėti apie savo tikėjimą. Jos gali būti tik tylus buvimas, Kūdikėlio Jėzaus, tyliai gimusio Betliejuje, atspindys.

Kai drauge su dviem savo bendruomenės broliais nuvykome į Kiniją, mūsų tikslas nebuvo jiems ką nors nuvežti, bet išklausyti ten gyvenančius krikščionis. Išklausyti ir melstis už juos, ypač kai mus pasiekia nerimastingos žinios iš tos šalies. Klausydamiesi tų vienuolių geriau suvokėme dalijimosi, paprastumo ir nesavanaudiškumo kelią.

Viena iš jų mums pasakojo: „Po kelių mėnesių darbo su žmonėmis, daugelis mūsų išgyvena abejonės periodą. Kodėl tiek daug kančios?“ Kita sakė: „Matydama, kad nepajėgiu padėti žmonėms, jaučiuosi kaip Marija po kryžiumi“.

Dar kita pasakojo: „Mums buvo liepta nekalbėti apie tikėjimą; tai nelengva, tačiau per tai aš dar geriau suvokiu savo pašaukimą: buvimas arti žmonių jau yra gyvenimas Evangelija. Žmonės įžvelgia mūsų gyvenimuose prasmę net jei ji iš jų pasitraukia“.

Ar šių kinių krikščionių vienuolių liudijimas nesustiprina mūsų vilties ir drąsos rinktis paprastumą?

Vaikas

Kiekvieną vakarą paminime ir meldžiamės už čia esančias tautas. Šį vakarą sveikiname jaunimą iš Baltarusijos, Rusijos, Turkmėnijos, Uzbekijos, Ukrainos, Gruzijos, Albanijos, Serbijos, Bosnijos ir Hercegovinos, Rumunijos, Juodkalnijos, Lietuvos ir Slovakijos.

Sveikiname jaunimą iš Kinijos, Honkongo, Korėjos, Japonijos, Indijos, Indonezijos, Singapūro, Filipinų, Malaizijos, Vietnamo, Izraelio ir Kipro.

Sveikiname kardinolus, arkivyskupus, vyskupus, kunigus ir pastorius iš Lenkijos bei kitų šalių katalikų, ortodoksų ir protestantų Bažnyčių. Sveikiname Lenkijos Respublikos Prezidento atstovą ir Poznanės miesto bei regiono politinius vadovus.

2009 m. gruodžio 31 d., ketvirtadienio, vakaras

Prieš dvidešimt metų vyko pirmasis Europos jaunimo susitikimas Lenkijoje. Netrukus po Berlyno sienos griuvimo tai buvo naujai atgautos laisvės šventimas, didžiulio džiaugsmo laikas.

Tai buvo entuziazmo laikas; dabar išgyvename apsisprendimo ir ištvermės metą.

Ar šiandien pakankamai susimąstome apie laisvės prasmę? Laisvė reiškia mūsų pajėgumą pasirinkti prioritetus. Laisvė reiškia nepasiduoti mumyse esančioms negatyvioms tendencijoms. Laisvė mus įgalina kovoti prieš neteisingumo struktūras mūsų visuomenėse.

Laisvė reiškia ir gebėjimą išreikšti savo tikėjimą. Neseniai man su dviem savo bendruomenės broliais lankantis Kinijoje, tenykščiai žmonės mums pasakojo kiek daug jų tėvai ir seneliai iškentėjo dėl tikėjimo. Dauguma jūsų, atvykusių čia iš Lenkijos bei kitų centrinės ir rytų Europos šalių, taip pat turite tėvus ir senelius, kurie žino, ką reiškia kentėti dėl tikėjimo.

Norime dėkoti Dievui už tuos krikščionis, kurie ištvėrė ir liko ištikimi. Šiandien galime būti arti Kinijos krikščionių. Jie buvo paliesti, kai sužinojo, kad Taizé penktadienio vakarais mes už juos meldžiamės.

Šį vakarą ypatingai norėčiau kreiptis į Lenkijos jaunimą. Jūs giliai įsišakniję tikėjime. Per šimtmečius jūsų tarpe įsigalėjo tradicija, padėjusi jūsų tautai ištverti didžiulius išmėginimus. Neretai šios šaknys susiję su jūsų šeima ir parapija, kurioje užaugote.

Šiandien jūs stengiatės atnaujinti savo tikėjimo išraiškos būdus ir tai yra gerai. Išorinės išraiškos gali keistis. Kartais jos turi keistis, kad tikėjimo šviesa sušvistų naujai.

Tačiau šis ieškojimas duos vaisių tik tuomet, jei jis nebus atsietas nuo tradicijos, kuri jums buvo perduota. Tai iššūkis: kurti kažką naujo remiantis tradicija. Šiuose ieškojimuose mūsų mažutė Taizé bendruomenė norėtų likti šalia jūsų. Iš jūsų šalies gavome tiek daug, kad jaučiamės įpareigoti likti vienybėje su jumis, jūsų pasirinktame kelyje.

Ugnis, kurią vaikai ką tik įžiebė ir kurią perduosime vieni kitiems yra iš labai toli – iš Viešpaties Gimimo grotos Betliejuje.

Ši taikos ir draugystės liepsna yra tam, kad šviestų visiems žmonėms. Todėl negalime taikstytis su pasaulyje augančia nelygybe, su tuo, kad ekonominė gerovė atneša naudą tik nedaugeliui, kai tuo tarpu didžioji dauguma žmonių skursta. Norime rinktis gyvenimo paprastumą, kad skatintume dalijimąsi, solidarumą ir atsakingą naudojimąsi mūsų planetos ištekliais.

Taip, taikos ugnis yra visiems žmonėms. Tai veda mus pirmyn „pasitikėjimo piligrimystės žemėje“ keliu. Štai keletas būsimųjų jos etapų.

Kitais metais kiekvieną savaitę susitikimai Taizé kaimelyje tęsis. Rugpjūtį pagerbsime Brolio Roger atminimą – sukaks penki metai nuo to laiko, kai jis mus paliko. Kitais metais Taizé bendruomenė minės savo septyniasdešimtmetį.

Kitais metais vyks susitikimai Portugalijoje, Sarajeve ir Norvegijoje.

Po metų, Europos jaunimo susitikimas vyks šalyje, kurioje jis dar niekad anksčiau nebuvo rengtas. 2010 m. gruodžio 28 d. – 2011 m. sausio 1 d. jis vyks Nyderlanduose, Roterdamo mieste.

(olandiškai) Prieš kelis mėnesius pradėtas pasiruošimas vyksta entuziastingai. Koks džiaugsmas matyti, kad visos bažnyčios, nepaisant didžiulių skirtumų, sueina draugėn ir mėgina parodyti naują Bažnyčios veidą. Dėkui jums, olandai!

Pastaraisiais metais mūsų piligrimystė išsiplėtė per susitikimus Azijoje, Afrikoje ir Lotynų Amerikoje. Kodėl? Globalizacija, net su savo dviprasmybėmis, suteikia naujas galimybes išreikšti mūsų bendrystės Kristuje visuotinumą.

Kaip prieš metus buvo paskelbta, penktasis Azijos jaunimo susitikimas įvyks po kelių savaičių, vasario pradžioje Filipinuose, Maniloje. Čia su mumis esantys filipiniečiai užtikrina, kad jų durys ir širdys plačiai atvertos priimti atvykstančius.

Aplankę Aziją, grįšime į Lotynų Ameriką. 2010 m. gruodžio 8-12 d. antrasis Lotynų Amerikos susitikimas vyks Čilėje, Santjago mieste.

Čia su mumis yra žmonių, atvykusių iš Čilės – tėvas Galo, kunigas, atsakingas už jaunimo sielovadą Santjage ir keli jaunuoliai. Dabar vienas iš šių jaunų čiliečių, Claudio, tars mums keletą žodžių.

(ispaniškai) Prieš trejus metus mūsų draugai Bolivijoje pakvietė mus į pirmąjį Taizé Lotynų Amerikos susitikimą. Dabar naujas pasitikėjimo piligrimystės etapas vyks mūsų šalyje. Jauniems čiliečiams ir lotynų amerikiečiams tai bus proga sutvirtinti bendrystės ryšius ir atnaujinti savo įsipareigojimą būti Jėzaus Kristaus mokiniais ir Jo karalystės misionieriais. Su dideliu džiaugsmu kviečiame jus dalyvauti susitikime Santjage, Čilėje.

Vaikas:
Šį vakarą sveikiname jaunimą, atvykusį iš Moldovos, Armėnijos, Kroatijos, Vengrijos, Bulgarijos, Slovėnijos, Estijos, Latvijos, Čekijos, Italijos ir ypač jaunimą iš Akvilos, kur pernai įvyko žemės drebėjimas.

Taip pat sveikiname visus, atvykusius iš Čilės, Brazilijos, Meksikos, Puerto Riko, Kubos, Kolumbijos, Argentinos, Venesuelos, Kanados ir JAV.

2010 m. sausio 1 d., penktadienio, vakaras

Esame labai dėkingi už patirtą svetingumą. Nuoširdžiai dėkojame šeimoms ir visiems taip didžiadvasiškai atvėrusiems mums duris. Dėkojame Bažnyčios vadovams, parėmusiems pasiruošimą. Dėkojame drauge su mumis dirbusiems valstybės pareigūnams.

Šiomis dienomis kiekvienas galėjo atrasti, kad nesame vieni. Esame tikinčiųjų bendruomenės dalis. Mes pamatėme, kad Lenkijoje tikėjimas Kristumi neatsiejamas nuo priklausymo Bažnyčiai. Taigi, labiau nei kada nors anksčiau, svarbu ne bėgti, o eiti jos link, kad parodytume savo meilę šiai nepakartojamai bendrystei, kuri yra Bažnyčia.

Kiekvieną vakarą kalbėjau apie mūsų kelionę į Kiniją, nes jaučiau kaip svarbu vienytis su tos šalies krikščionimis. Taip ilgai Kinija buvo uždara šalis. Šiandien negalime likti nuošalyje; ta šalis arčiau mūsų nei galime suvokti.

Vis dėlto dar norėčiau pasakyti keletą žodžių apie du toje kelionėje sutiktus žmones. Šanchajuje sutikau 93-jų metų vyskupą, kuris 23-jus metus praleido kalėjime už tikėjimą. Tuo sunkiu laikotarpiu jis manė, kad Kinijoje išnyks visos religijos, kad nebeliks tikėjimo ir, kad galbūt tik po šimtmečio ten sugrįš misionieriai. Tačiau įvykiai pasuko priešinga linkme nei jis manė. Ir po tiek daug kalėjime praleistų metų jis išdrįso prisiimti atsakomybes.

Vienas stipriausių liudijimų buvo 80-mečio protestantų pastoriaus. Jis 27-ius metus praleido sunkiųjų darbų lageryje, įkalintas ir ištremtas toli nuo namų. „Tame lageryje“, pasakojo jis, „mes buvome kartu su kitų denominacijų krikščionimis; ten buvo pastoriai, kunigai ir vienas vyskupas“. Tada jis atsistojo ir tvirtai pareiškė: „Žinau, kad tėra vienas Kristaus Kūnas; Jame esame sujungti. Aš tai patyriau“.

Ir pridūrė: „Tuo metu kai nieko susijusio su Bažnyčia nebuvo galima matyti, nematoma Bažnyčia vis tiek gyvavo. Mane palaikė Izaijo žodžiai, kur Dievas sako: ‘Mano keliai – ne jūsų keliai’.“ Kai jo paklausiau kaip jis įsivaizduoja ateitį, jis pasakė: „Aš nežinau ateities, bet aš pažįstu Dievą. Jis ves mus žingsnis po žingsnio“.

Kinijoje yra krikščionių, kurie kaip ir tas pastorius, dabar ieško susitaikinimo. Tai itin svarbu ne tik tarp denominacijų, bet ir kiekvienos Bažnyčios viduje. Šia prasme, mes Taizé jaučiamės labai arti jų.

Kinijoje, kaip ir Vakaruose, kyla vidinių dalykų troškulys, gimsta atidumas anapusybei. Tai yra vilties ženklas.

Atėjo laikas jums, jaunuoliai, suprasti, kad nuo jūsų priklauso, ar perduosite pasitikėjimą Dievu kitiems. Net jei ir nedaug tesupratote iš Evangelijos, įgyvendinkite tai, ką supratote, kalbėkitės su savo draugais, kurie nepažįsta tikėjimo, lydėkite tikėjimo keliu vaikus.

Jūs pažįstate visus savo bendraamžius, kurie tapę suaugusiais, praranda ryšius su krikščionių bendruomene, nebūtinai dėl sąmoningo apsisprendimo, bet, paprasčiausiai, dėl susidariusių aplinkybių grandinės. Ar eisite pas juos, ieškodami būdų, kurie padėtų atnaujinti jų santykį su tikėjimu?

Per ateinančius metus kai kurie iš jūsų įgis daug žinių ir įgūdžių savo studijose ar darbe. Neleiskite savo tikėjimui likti tokiame išraiškos lygmenyje, kokio buvote išmokę vaikystėje. Grįžę namo ieškokite būdų kaip gilinti savo supratimą apie tikėjimo slėpinį.

Ką šiomis dienomis vykęs susitikimas mums davė? Šią popietę drauge mėginote ieškoti būdų kaip atnaujinti drąsą. Lenkų šventosios Urszulos Ledochowskos žodžiai gali padėti išlikti budriems: „Visada kelyje, bet neprarandant šaknų“.

Taip, tikėjime mes esame piligrimai. Kelyje visi patiriame ir patirsime išbandymų. Kartais, atrodo, jie mus nugalės. Tada net paguoda, kurią gauname iš savo šeimos ar draugų vargiai mus veikia. Taigi, ką turėtume daryti? Ar mūsų atsakymas į savo ir kitų patiriamus išmėginimus nėra daugiau mylėti?

Šiomis dienomis giedojome giesmę, kuri galėtų mus lydėti namo. Ji prasideda Jono Evangelijos žodžiais: „Bóg jest miłością. Dievas yra meilė“.

Toliau šios giesmės tekste yra žodžiai, kuriuos čia, Lenkijoje, pasakė popiežius Jonas Paulius II, tas labai mylimas popiežius, visuomet palaikęs Taizé bendruomenę jos įsipareigojime jaunimui ir krikščionių susitaikinimui. Štai tie žodžiai: „Miejcie odwagę zyc dla miłości. Turėkite drąsos gyventi dėl meilės“.

Vaikas:
Šį vakarą sveikiname jaunimą iš Austrijos, Šveicarijos, Britanijos, Airijos, Prancūzijos, Vokietijos, Nyderlandų, Liuksemburgo, Belgijos, Kazachstano ir visus jaunus žmones Lenkijoje.

Sveikiname jaunimą iš Togo, Senegalo, Kenijos, Kamerūno, Eritrėjos, Pietų Afrikos ir Australijos.