Kryžius

Kodėl mirties instrumentas tapo krikščionybės simboliu?

Mirtis – didžiausia žmogiškosios dalios mįslė. Visa, ką per metų metus esame sukūrę, visa, kas žmogaus būtyje yra gražaus, atrodo, per akimirką pavirsta dūmais. Ir štai pačioje krikščionybės širdyje randame smurtinės mirties simbolį.

Tiesą sakant, nuo pat pradžių mirtis niekad nebuvo Evangelijos centre. Tikėjimas prasideda nuo galingesnio už mirtį Gyvenimo skelbimo: „Jis prisikėlė!“ Būtent prisikėlimo šviesoje mirtis užima savo vietą krikščionybės programoje.

Šioje šviesoje mirtis keičia savo ženklą. Be pasitikėjimo didesniu už mirtį Gyvenimu žmonės liktų paralyžiuoti baimės, sustingę ant prarajos, į kurią nedrįstų net pažvelgti, krašto. Bet sutikdamas atiduoti gyvybę iš meilės, nes buvo vedamas nesulaužomos vienybės su Tėvu įsitikinimo, Kristus atėmė iš mirties jos „geluonį“ (1 Kor 12, 55) – nebūties baimę: „Mirtimi jis išvadavo tuos, kurie, bijodami mirties, visam gyvenimui buvo patekę į vergiją“ (plg. Hbr 2, 14-15).

Taigi su Kristumi mirtis gali tapti kalba, gebančia išreikšti visišką savęs atidavimą. Savo gyvenimu Jėzus mokė mus „kviečio grūdo dėsnio“: „Jei kviečio grūdas kritęs į žemę nemirs, jis liks vienas, o jei mirs, jis duos gausių vaisių“ (Jn 12, 24). Šis dėsnis tinka ne tik fizinei mirčiai. Veikiau jis rodo, kad kelias į Gyvenimą neišvengiamai apima paleidimą, atsisakymą įsikibti bet kokia kaina į tai, ką esame įgiję, kad eitume su Dievu į neįtikėtiną ateitį. Savyje mes nešiojamės gyvybės užuomazgą, kuri išsilaiko ir sužydi nepaisant nieko.

Šia prasme pirmoji mūsų patiriama mirtis yra gimimas, kai paliekame už savęs motinos įsčių prieglobstį, kad pasitiktume šiurkščią gyvenimo tikrovę. Paskui išganymo istorijoje dar turime Abraomo, pašaukto palikti už savęs pažįstamą pasaulį ir leistis į nuotykį su Viešpačiu, pavyzdį (žr. Pr 12, 1-4). Dar randame Izraelio tautos pavyzdį, kai ji turėjo pereiti dykumos išbandymus, kad pasiektų Pažadėtąją žemę. Taigi kryžius pilnai apreiškia tikrą gyvenimo judėjimą: „Kas stengsis išsaugoti savo gyvybę, tas ją pražudys, o kas ją pražudys, tas ją atgaivins“ (Lk 17, 33).

Paradoksas: tikroji mirtis, neigiama savo prasme, yra atsisakymas rizikuoti su Dievu. Tas, kuris nori „išsaugoti“ ar „išgelbėti“ savo gyvybę bet kokia kaina, tas, kuris laikosi įsikibęs to, ką jau turi, rizikuoja nieko nesuprasti apie tikrą gyvenimą. Kristaus kryžius atskleidžia tokį būdą mirti, kuris neprieštarauja gyvenimo logikai. Kristaus draugijoje mes suprantame, kad kryžius ir prisikėlimas yra dvi, tamsioji ir šviesioji, vienos ir tos pačios Meilės, vieno ir to paties Gyvenimo pusės.

Ar gali mus išgelbėti vieno nekaltojo kančios?

Neseniai pastatytas filmas dramatiškai iškelia šį klausimą. Mes žinome, kad Jėzus mirė žiauria mirtimi. Nukryžiavimas buvo vienas baisiausių kankinimų, o žydams – atmetimo iš Dievo pusės ženklas (Įst 21, 23; Gal 3, 13). Tačiau Naujajame Testamente kryžius laikomas ne nesėkme ar pasmerkimu, o mūsų išganymo instrumentu (pvz., Gal 6, 14, Kol 1, 20). Nenuostabu, kad visada buvo sunku suprasti, jog toks siaubingas įvykis galėtų turėti tokias palankias pasekmes.

Iš tiesų toks nesupratimas remiasi dviprasmybe, kurią verta ištraukti į dienos šviesą. Per amžius ši dviprasmybė pridarė daug žalos ir daugybę žmonių atitolino nuo tikėjimo Kristumi. Ją sudaro idėja, kad Jėzaus kančia turi išganančią vertę. Kitaip tariant, Dievui Tėvui tos kančios reikėjo. Taigi tam tikra prasme jis dalyvavo smurte prieš savo vienatinį Sūnų?

Beveik pakanka aiškiai suformuluoti šią tezę, kad suvoktume, jog ji ne tik klaidinga, bet ir šventvagiška. Jei Dievas nenori net to, kad kentėtų ir mirtų nedorėlis (Ez 33, 11), kaip jam gali patikti jo mylimo Sūnaus – nekalčiausio iš visų – kančia ir mirtis? Priešingai, turime vėl ir vėl kartoti, kad kančia savaime neturi jokios vertės Dievo akyse. Negana to, skausmas, kiek jis žaloja visa, kas gyva, – visiška prieštara gerajam Dievui, kuris visiems linki gyvenimo pilnatvės (Jn 10, 10).

Tad iš kur ši dviprasmybė? Be visa kita ir iš to, kad Biblijos tekstai, kurie iš tikrųjų yra santraukos, kartais skaitomi pernelyg paviršutiniškai. Taip skaitant praleidžiamas loginis santykis, kuris yra meilė. Tik meilė gali teikti gyvybę; tik meilė gali mus išgelbėti. Jei kančia savaime neturi vertės, netgi dažniausiai būna niokojanti, kai kada, norėdami likti ištikimi, meilėje turime priimti nesuprantamą kančią. Naujojo Testamento tekstai, iš pažiūros išaukštinantys kančią, iš tiesų garbina Dievo meilę, kuri eina iki visiško savęs atidavimo mylimo asmens labui. Šventasis Jonas mums tai aiškiai primena: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13).

Pavyzdžiui, frazėje „Kristus kentėjo už jus“ (1 Pt 2, 21) loginį santykį – meilės buvimą – išreiškia „už jus“. Savo Sūnuje Dievas prisiėmė žmogaus dalią, kad užimtų paskutinę vietą iš meilės; taigi kryžius yra absoliutaus solidarumo išraiška (žr. Fil 2, 6-8). Ir kai šventasis Paulius rašo, kad dalijasi Kristaus kentėjimais (pavyzdžiui, 2 Kor 1, 5; Fil Kol 1, 24), jis iš tiesų išreiškia troškimą sekant Kristaus pėdomis atiduoti save kitiems nieko nepasiliekant. Kadangi Kristus sau prisiėmė mūsų kančias iš meilės, jos gali būti išgyvenamos ne kaip bausmė, kurios mes nusipelnome, ar aklas ir absurdiškas likimas, bet kaip susitikimas su Meile ir kelias į Gyvenimą.

Laiškas iš Taizé: 2004/3

Printed from: https://www.taize.fr/lt_article1349.html - 10 December 2024
Copyright © 2024 - Ateliers et Presses de Taizé, Taizé Community, 71250 France