Biblijos apmąstymai

Mėnesio Biblijos apmąstymas pateikiamas norint padėti ieškoti Dievo tyloje ir maldoje, kasdieniame gyvenime. Reikėtų skirti apie valandą pasiūlyto Biblijos teksto su trumpu komentaru skaitymui ir klausimų apmąstymui. Paskui susirinkti trims-dešimčiai žmonių pasidalyti tuo, ką kiekvienas atrado, ir galbūt skirti laiko maldai.

JPEG - 31.8 ko

Biblijos tekstas cituojamas iš:
„Biblija arba Šventasis Raštas“,
ekumeninis leidimas,
Lietuvos Biblijos Draugija, 2005.
2021

Kovas

Pradžios 3, 8: Kontempliatyvus pasivaikščiojimas
„Viešpats Dievas vaikščiojo sode pavakario vėjeliui dvelkiant.“ (Pradžios 3, 8)

Pasivaikščioti einame, kai baigiame darbą ar namų ruošą. Pasimėgaujame poilsio akimirka neturėdami konkretaus tikslo. Išeidami iš darbo ar namų pakeičiame aplinką. Akimirką užmirštame apie reikalus ir spręstinas problemas; tiesiog būname be jokio tikslo, kuris užvaldytų visą mūsų dėmesį.

Šios senovinės biblijinės istorijos autorius aprašo Dievą, kuris sau vaikštinėja. Mėgaujasi laisva akimirka ir sodo grožiu. Baigėsi kelias valandas trukusi kaitra, pučia vėsus pavakario vėjelis. Štai Izraelio globėjas nei snaudžia, nei miega! (Ps. 121, 4) Dievas ilsėjosi septintą dieną pabaigęs darbus ir palaiminęs šabą. Nebeliko įtampos ir susikaupimo, kurie nuolat lydi kūrybos procesą, ir Dievas skiria laiko pasimėgauti gamtos grožiu ir gerumu. Čia jis randa džiaugsmo ir malonumo.

Norėdami pažinti kiekvieną daiktą ir kiekvieną gyvą būtybę, turime prieiti arčiau. Bet taip pat turime išlaikyti tam tikrą atstumą, kad galėtumėte įvertinti juos ir jų tarpusavio santykius bendrame kontekste. Jų yra tikrai nemažai. Dievas eina prie kiekvieno.

Dievas vaikšto sode – kūrinijos dalyje, kurią prižiūri žmonės. Skirtingi augalai derinami kartu dėl savo grožio ar dėl maistinės vertės. Gamtą puoselėjančių žmonių darbas taip pat yra Dievo džiaugsmas ir malonumas. Dievas ateina susitikti su žmonėmis; jis nori būti arti jų; jis tikisi užmegzti ryšius su jais.

Jei Dievui, kaip ir žmonėms, yra prasmė kurti, dirbti, gražinti ir puoselėti, yra prasmė ir sustabdyti darbus, atsiverti ir pasidžiaugti grožiu ir pamatyti viso to vertę. Dievas kiekvienam gali pasakyti: „Tu esi geras.“ Taip pat: „Aš gerai tave prisimenu. Nešioju tave savyje; tave pažįstu. Aš tave sukūriau, suformavau ir suteikiau tau autonomišką būtį. Tu ypač svarbus. Tikiuosi, kad ir tu tai matai. Tikiuosi, kad visi žmonės tai supranta.“ Tai bendrystės šaltinis.

Dievas nedalyvauja kūrinijos reikaluose, kurių globą jis patikėjo žmonėms. Kūrinija prisimena kūrėjo intenciją. Ji nešasi Dievo atminimą ir liudija Dievo valią, Dievo lūkesčius, Dievo dovaną. Kūrinija savyje turi kūrėjo artumą, kuris nėra materialus; tai yra bendrystė su tais, kurie prisimena savo kilmę ir paskirtį Dievo plane, peržengiant kontempliacijos ar stebėjimų ribas. Be fizinio grožio ar utilitarinės vertės, nuostabos jausmas gali būti dėkingumo ir bendrystės su Dievu šaltinis.

Jei Kūrėjui buvo malonu vaikščioti sode, ar mums neturėtų būti dieviška pasivaikščioti gamtoje prisimenant, kad tai buvo sukurta ir patikėta mūsų atsakomybei?

- Ar turiu galimybę nutraukti savo darbus, norėdamas pasidžiaugti gamta ar draugais?

- Kokie šv. Rašto žodžiai man padeda susieti nuostabą dėl kūrinijos grožio su Kūrėjo intencija?

- Su kuo galiu pasidalyti savo mintimis apie kūriniją? Kaip galime pažadinti kitų žmonių kontempliatyvų dėmesį savo natūraliai aplinkai?



Kiti Biblijos apmąstymai:

Printed from: https://www.taize.fr/lt_article1469.html - 8 March 2021
Copyright © 2021 - Ateliers et Presses de Taizé, Taizé Community, 71250 France