Po daugelio metų vienas iš Taizé brolių apsilankė Maltos ir Gozo salose ir susitiko su ten gyvenančiais krikščionimis. Čia pateikiame jo kelionės įžvalgas.
Šių, labai religingų žmonių krikščioniška tapatybė yra glaudžiai susijusi su įvykiu minimu Apaštalų darbuose (Apd 28, 1-10): laivas gabenęs įkalintą apaštalą Paulių į Romą, sudūžta prie Maltos krantų.
Šiandien sala susiduria su kitais sudužusių laivų žmonėmis. Tam tikra prasme, jie taip pat yra kaliniai. Tūkstančiai pabėgėlių iš pietų Sacharos atvyksta į Maltą bėgdami nuo skurdo ar diktatūros. Dėl savo geografinės padėties Malta savo pabėgėlių centruose priima visus tuos, kurie nebeturi jėgų judėti toliau. Daugybė žmonių nori išvykti į Europą, susirasti darbą ir susikurti sau ateitį.
Šios mažos šalies žmonėms yra nelengva susitvarkyti su šiomis imigrantų bangomis. Savaitgalį, per jaunimo sielovados suorganizuotą susitikimą, išgirdome tris giliai sujaudinusius jaunų žmonių, kurie rado prieglobstį Maltoje, liudijimus.
Labai svarbu, kad be materialinės pagalbos, pabėgėlių priėmimą Europoje, ar kur kitur, taip pat lydėtų žmogiškumo gestai.
Prieglobsčio centre, įkurtame garbingo amžiaus kunigo pranciškono, buvome reikšmingos scenos liudininkais. Kiekvieną vakarą jis ateina į jaunų žmonių kambarėlius palinkėti jiems labos nakties. Padeda ant stalo savo rankas ir pakviečia tai padaryti visus kitus, ant jo rankų uždedant savo rankas. Viskas pabaigiama šūkiu „Mes esame šeima!“. Kupinu gerumo žvilgsniu kunigas mums pasako: „Tai tylus šauksmas, kurio niekas negirdi”. Maltos ir Gozo salose sutikome krikščionių, kurie įsipareigoja ir ieško būdų išreikšti savo artumą kitokiems.