Naujienos iš mažų laikinų bendruomenių

Nuo 2014 metų mažos jaunimo grupelės kelioms savaitėms apsigyvendavo miestuose ir kaimeliuose, kad juose taptų Evangelijos liudininkais, o taip pat su vietiniais dalintųsi jų džiaugsmais ir rūpesčiais. Tai buvo labai vertinga patirtis, tiek jas priėmusioms bendruomenėms, parapijoms ir solidarumo vietoms, tiek ir jauniems žmonėms išgyvenusiems šį dvasinį įvykį. Džiaugiamės galėdami tęsti šį projektą jau artimiausioje ateityje. Mažos laikinos bendruomenės gyvena trijų pamaldų per dieną ritmu, užsiima pastoracine ir socialine veikla su vietinėmis krikščionių bendruomenėmis, lanko vienišus ir sunkumų turinčius žmones, praveda visiems atviras pamaldas ir jaunimo susitikimus.

Šiame puslapyje esanti informacija apie mažas laikinas bendruomenes bus nuolat atnaujinama.


Mindenas (Vokietija)

- Sarah (Prancūzija), Marta (Lenkija) ir Julia (Vokietija) nuo gegužės 17 d. iki birželio 16 d. gyvens mažoje laikinoje bendruomenėje Mindeno mieste, Vokietija (Bylefeldo sritis, Hanoveris). Grupelė skirtingų konfesijų krikščionių kartu su vietos bendruomenėmis jas priims „Simeonsherberge“, buvusiuose tuščiuose parapijos namuose, paverstuose į svetingumo ir susitikimų vietą. Jos turės skirtingus įsipareigojimus, pavyzdžiui, dalinant sriubą...
tcminden.wordpress.com/ [https://tcminden.wordpress.com/]

Talinas (Estija)

- Paulina (Lenkija), Helena ir Malena (Vokietija) birželio mėnesį praleis su maža liuteronų bendruomene, esančia Mustamäe (Talinas, Estija) rajone, ir ten gyvens mažoje laikinoje bendruomenėje. Jos ves pamaldas ir dalyvaus įvairiose veiklose, pradedant maisto dalinimu, baigiant pasidalinimo grupelių koordinavimu. Į programą taip pat įeina apsilankymai kitose bažnyčios bendruomenėse ir pavienių žmonių lankymas.

Oberrieden (Šveicarija)

- Maciej (Lenkija), Sebastian ir Jan (Vokietija) kovą praleis gyvendami mažoje laikinoje bendruomenėje Oberrydeno mieste ir teritorijoje aplink Ciuricho ežerą (Šveicarija). Jie dalyvaus įvairiose religinio švietimo veiklose ir lankysis šioje teritorijoje ir įsitrauks į vietos labdaros projektus.

Saragosa (Ispanija)

- Nuo kovo 10 d. Zofia (Lenkija), Katharina (Vokietija) ir Nikki (Nyderlandai) važiuos mėnesiui į Saragosą (Ispanija). Juos priims melkitų parapija ir jos turės įvairių įsipareigojimų ir veiklų:
https://taize-zaragoza.comiles.eu/i... [https://taize-zaragoza.comiles.eu/index.php]

Delemont (Šveicarija)

- Elsa (iš Prancūzijos) ir Annika su Judith (abi iš Vokietijos) gyvens mažoje laikinoje bendruomenėje Delemono mieste Šveicarijos Juros kantone nuo 2017 m. kovo 5 d. iki balandžio 2 d. Jas priims skirtingų konfesijų maldos draugija ir įvairios toje teritorijoje veikiančios bažnyčios. Jos padės vesti pamaldas ir dalyvaus vietos labdaros organizacijų, dirbančių su pabėgėliais šiame kantone, organizuojamoje veikloje:
https://provisionalcommunitydelemon... [https://provisionalcommunitydelemont.wordpress.com/]

Akkar (Libanas)

- Nuo 2016 m. gruodžio 19 d. iki 2017 m. sausio 24 d. Rafaela (Šveicarija), Julia (Ispanija), Maria (Rumunija) ir Raquel (Portugalija) gyveno mažoje laikinoje bendruomenėje šiaurės Libane. Jos kūrė ryšius su įvairiomis Akkar regiono bendruomenėmis ir dirbo su kitais savanoriais „Atleidimo ir susitaikymo“ centre, dirbančiame taikos labui. Jos taip pat leido laiką su ten gyvenančiais sirais pabėgėliais: https://lebanonprovisionalcommunity.wordpress.com/ [https://lebanonprovisionalcommunity.wordpress.com/]


Živoras (Prancūzija)

- Du broliai ir du jauni savanoriai, šiuo metu gyvenantys Taizé, išvyks gyventi mažoje laikinoje bendruomenėje į Živoro miestą, esantį išoriniuose Liono (Prancūzija) priemiesčiuose, nuo lapkričio pradžios iki gruodžio vidurio. Ten būdami jie tikisi būti mažu draugystės ženklu ir turėti galimybę atrasti vilties ženklus šiame rajone, glaudžiai dirbant su vietos bažnyčiomis ir kreipiant ypatingą dėmesį į tarp-religinį dialogą. Jie dalyvaus praktinėse iniciatyvose, socialinės pagalbos darbe ir darys pastoracinius vizitus bei kartu melsis tris kartus per dieną. Tikimasi, kad visiems atviros pamaldos bus proga priimti plačiąją visuomenę.


Bari (Italija)

- Lapkritį Szilárd (iš Rumunijos), Markus (iš Vokietijos) ir Rui (iš Portugalijos) vyks gyventi lapkričio mėnesiui kaip laikina bendruomenė į Barį. Juos priims „San Marcello“ ir „Comunità di Santa Scolastica: parapija. Jie ves pamaldas, dalyvaus jose ir padės toje srityje esančioje pabėgėlių stovykloje:
http://pcinbari.blogspot.fr/


Torres Vedras (Portugalija)

- Nuo rugpjūčio 7 d. iki rugsėjo 2 d. Denisa iš Slovakijos, ir Friedi ir Rebecca iš Vokietijos gyvens mažoje laikinoje bendruomenėje Tores Vedrase (Portugalija). Jas priims „São Pedro e Santiago“ parapija ir „Concha de Santiago“ bendruomenė. Jos padės vesti bendrą maldą, lankys žmones jų namuose ir įsitrauks į veiklą su jaunimu ir vaikais:
https://m.facebook.com/ProvCommunit... [https://m.facebook.com/ProvCommunity-Torres-Vedras-191474564600441/].


Milton Keynes (Jungtinė Karalystė)

- Bianca ir Franzi iš Vokietijos bei Miriam iš Ispanijos gyvens mažoje laikinoje bendruomenėje Milton Keinse (Anglija). Nuo rugpjūčio 11 d. iki rugsėjo 11 d. jas, dalyvaujančias bendruomeninėje veikloje ir besidalijančias maldos momentais, priims „Church without Walls“ („Bažnyčia be sienų“):
http://miltonkeynes-taize.blogspot.fr/.


Miunsteris (Vokietija)

- Nuo liepos 24 d. iki rugpjūčio 21 d. „St Lamberti“ parapija Miunsteryje (Vokietija) kartu su studentų bendruomene ir seminarija priims András (iš Vengrijos), Anton (iš Vokietijos) ir Michael (iš Šveicarijos). Jie ves pamaldas ir dalyvaus įvairiose parapijos veiklose:
https://www.facebook.com/groups/164... [https://www.facebook.com/groups/1649851295342091/].


Marakešas (Marokas)

- Nuo rugpjūčio 22 d. iki rugsėjo 22 d. Nawojka iš Lenkijos, Caren iš Vokietijos ir Maria iš Ispanijos bus Marakeše (Marokas). Kartu su miesto katalikų parapija ir studentų kapelionu, jos dalyvaus įvairiuose solidarumo mainuose ir veikloje:
http://taizemorocco.tumblr.com/


Halė (Vokietija)

- Rugsėjį Bálint iš Vengrijos, Pieter iš Nyderlandų ir Michael iš Vokietijos gyvens Halė mieste tam, kad patirtų, ką reiškia gyventi mažoje laikinoje bendruomenėje. Juos priims Pietų Halės protestantų bažnyčia ir Šv. Pranciškaus katalikų parapija kartu su pranciškonų vienuolynu. Šie jaunuoliai savanoriaus įvairiose vietose, o daugiausiai miesto Silberhöhe rajone:
https://communitylifehalle.wordpres... [https://communitylifehalle.wordpress.com/]


Paryžius (Prancūzija)

- Rugpjūtį Colin, Michael, Tomislav ir Ben gyvens mažoje laikinoje bendruomenėje Paryžiuje su domininkonais ir dirbs migrantų vaikų priėmimo centre.


Briugė (Belgija)

- Gegužę Malena (iš Vokietijos) ir Ester (iš Ispanijos) gyveno mažoje laikinoje bendruomenėje su Arkos bendruomene Briugėje (Belgija). Jos apie savo patirtį rašo šiame tinklaraštyje:
«One Month with the L’Arche-Community in Brugge» [http://smallprovisionalcommunity-arkbrugge.blogspot.fr/].


Birmensdorfas (Šveicarija)

- Taip pat gegužės mėnesį Hannah, Maxie ir Marlen (visos trys iš Vokietijos) gyveno mažoje laikinoje bendruomenėje Birmensdorfe (Šveicarijoje), kur jas pakvietė skirtingas krikšioniškas konfesijas vienijanti grupė. Apie savo patirtį jos kalba šiame tinklaraštyje:
http://smallprovisionalcommunity-bi... [http://smallprovisionalcommunity-birmensdorf.blogspot.fr/].


Krefeldas (Vokietija)

- Leonie (iš Vokietijos), Wing (iš Makao) ir Anne Christin (iš Vokietijos) birželį vyks į Krefeldą (Vokietijoje). Ten esančios protestantų ir katalikų parapijos jas pakvietė kaip mažą laikiną bendruomenę. Jos apie savo patirtį kalba šiame tinklaraštyje:
https://taizekrefeld.wordpress.com/.


Sumai (Ukraina) - 2016 m. vasaris-kovas

Nuo vasario 21 d. iki kovo 21 d. Lenka (iš Čekijos), Rafaela (iš Šveicarijos) ir Mira (iš Vokietijos) gyveno katalikiškoje parapijoje Sumuose, Ukrainoje. Savo patirties pradžioje jos rašė:

Ši šalis tikrai skiriasi nuo visko, kas mums buvo prieš tai žinoma, bet esame labai laimingos, turėdamos galimybę ją atrasti. Žmonės mums yra labai atviri ir nuoširdūs. Taip pat sužinojome apie sudėtingą situaciją Ukrainoje. Daug žmonių yra be darbo ar net - be namų. Du kartus per savaitę jiems gaminame valgyti, o tai - taip pat nauja patirtis. Mus stebina žmonių optimizmas. Karas taip pat yra tema, minima tada, kai žmonės mums pasakoja apie mirusius savo šeimos narius.

Susipažinome su aklu vyru. Kartą jį aplankėme tam, kad padėtumėme apsivalyti, ir jis mus pakvietė dar kartą. Jis mus nustebino savo tikėjimu. Jam tikėjimas – tai gyvenimo šaltinis. Matome jo turimą vidinę šviesą. Jo vardas Ishtwan.

Vėliau jos pridūrė:

Turėjome pamaldas su daugybe parapijiečių ir daugybe afrikiečių. Mes taip pat turėjome galimybę susitikti su kariais iš Donecko, o tai taip pat buvo stipri patirtis.

Rafaela dar kartą rašė:

Susipažinome su daugybe žmonių; visi jie buvo mums geri. Turėjome daug naujų įspūdžių; kai kurie jų buvo gana sunkūs, o kai kurie buvo susiję su tiek daug džiaugsmo. Kartais nerimavau dėl to, kaip viskas bus, bet kas kartą galiausiai viskas būdavo gerai, nes mus vedė Dievas. Kasdien vykstančios pamaldos mums padėjo nurimti ir su viskuo susidoroti.

Tai buvo taip puikiai praleistas laikas, kad pabaigoje buvo labai sunku su visais atsisveikinti. Niekada negalėjau įsivaizduoti, kad man taip patiks. Susipažinau su daugybe įdomių žmonių ir Ukrainoje jaučiausi kaip namuose. Nors atsisveikinimas buvo sunkus, Ukrainoje praleistas laikas man davė daug naujo tikėjimo, naujos stiprybės ir motyvacijos mano gyvenimui.

Oksana, organizavusi šios laikinos bendruomenės priėmimą, mums išvykus rašė:

Tarp visų veiklų, kurias merginos darė buvo daug labdaringų darbų, pavyzdžiui, gaminti ir dalinti maistą benamiams, aplankyti sergančius ir vyresnio amžiaus žmones, valyti namus ir, žinoma, vieną vakarą skyrėme Taizé pristatymui.

Visi sutiko, kad savanorių priėmimas buvo nepamirštama patirtis Sumams, todėl jie norėtų pakviesti daugiau savanorių čia atvykti per kiekvieną Gavėnią.


Gžibuvas (Lenkija) - 2016 m. vasaris-kovas

Katia, Julia ir Josy nuo vasario iki kovo vidurio gyveno mažoje laikinoje bendruomenėje Gžibuve, Lenkijoje, kur jas priėmė parapija ir Zierno kaimo bendruomenė:

Mums buvo svarbu, kad mūsų bendruomenės centre buvo kasdienės pamaldos. Be nuolatinių svečių Ewa ir Peter, ten buvo ir jauna moteris iš Slubicės, vardu Magda, kuri kas rytą ateidavo į pamaldas. Ir nors buvo sunku bendrauti anglų kalba, ji dažnai pasilikdavo arbatos arba mus kviesdavo leisti laiką su ja ir jos vyru (...). Giedoti giesmes lenkų kalba buvo tikras išbandymas, bet norėjome, kad žmonėms būtų lengviau dalyvauti pamaldose.

Mūsų socialinėje veikloje nebuvo nieko įspūdingo. Bet ji buvo svarbi mūsų sutiktiems žmonėms ir tiems, kuriems padėjome. Pavyzdžiui, padėjome moteriai, turinčiai sunkumų judėti dėl ligos, todėl su ja nuėjome prie jos tėvų kapo ir ėjome kartu apsipirkti. Nors ji nešneka nei angliškai, nei vokiškai ir nei viena iš mūsų nėra lenkė, labai gerai bendravome, tikriausiai todėl, kad ji yra labai atviras ir smalsus žmogus.

Ewa, priėmusi mažą laikiną bendruomenę Gžibuve, rašė:

Merginoms pasakiau, kad jų vedamos pamaldos man buvo sparnai, padėję drąsiai susidurti su savo iššūkiais ir kasdienėmis problemomis.

Gyongyosoroszi (Vengrija) - 2016 m. vasaris-kovas

Stephan, Javier ir Timothy buvo priimti kaip maža laikina bendruomenė Gyöngysoroszi (Vengrija). Nuo vasario iki kovo vidurio jie gyveno Gerojo Ganytojo seserų bendruomenėje, kaime, kuriame yra didelė čigonų populiacija:

Stephan rašė:

Mažame Gyöngysoroszi kaime sutikome mums ir Europos standartams labai egzotišką kultūrą. Vis dėlto, žinome, kad jie daug amžių dalinosi šiuo žemynu su mumis. Kai žiūrime į čigonų populiaciją, jie yra klajokliai, todėl yra priparatę prie visiškai kitokio pasaulio ir visuomenės nei ta, kurioje gyvename mes. Jie kitaip vertina materialius dalykus.

Javier pridūrė:

Pradinėje mokykloje, kurią aplankėme, prajuokinome vaikus, kartu žaidėme. Jaučiau, kad tam tikra prasme suaugusieji taip pat troško mūsų buvimo. Jie norėjo pasakyti, kaip sunku atlikti savo mokymo misiją. Visi mokytojai yra vengrai, o visi iki vieno mokiniai yra čigonai. Jaunesniems vaikams ta segregacija, atrodo neturi įtakos (visi vengrų vaikai eina į mokyklą netoliese esančiame mieste), bet paaugliai rodo susierzinimo ir pasipiktinimo ženklus. Močiutė mums sakė, kaip šis pasidalijimas yra jos gyvenime, net tada, kai ji eina į bažnyčią.

Timothy:

Vakar labai džiaugiamės, nes mus pietų pakvietė Katti ir didelė jos šeima. Prie šio paprasto gero valgio malonumo buvo pridėtas malonus jausmas parodant, kad toks kvietimas buvo įmanomas. Kai prieš dešimt dienų seserims išreiškėme norą valgyti kartu su suaugusiais kaimo gyventojais, kurie buvo artimi bendruomenei, jos atsakė, kad tai greičiausiai neįmanoma.

Stephan:

Mes trise buvome sutverti gyventi šioje mažoje bendruomenėje. Ne todėl, kad visi buvome vienodi, bet dėl skirtumų savo gyvenimo ir tikėjimo patirtyse, trys šiek tiek besiskiriančios mūsų šalių kultūros ir balsai Taizé giesmėms padarė tai daug turtingiau nei tikėjausi. Nebuvo taip, kad visai nekiltų sunkumų ir kartais diskutavome apie tai, kaip ir ką daryti, bet mums trims pravertė žinoti, kad yra bendras pamatas, nuo kurio galime kartu gyventi.

Lankasteris (Anglija) - 2016 m. vasaris-kovas

Nuo vasario 15 iki kovo 15, Lisa, Camila ir Elli gyveno mažoje laikinoje jaunimo bendruomenėje Lankasteryje, Lunesdale bendruomenėje. Jų viešnagės įspūdžiai aprašomi tinklaraštyje:
lunesdale.community/blog [http://lunesdale.community/blog/].


Roma (Italija)

2016 m. gavėnios laikotarpiu, šventaisiais gailestingumo metais, Xiaoxia (Kinija), Johanna, (Vokietija), Franziska (Vokietija) ir Dominika (Lenkija) gyvena mažoje laikinoje bendruomenėje su Kanosos seserimis Romoje. Jos su keliais bendruomenės broliais veda meditacines pamaldas su Taizé giesmėmis du kartus per dieną San Giovanni Battista de’Fiorentini bažnyčioje. Likusį laiką jos padeda Caritas valgykloje tiekdamos maistą pabėgėliams ir benamiams bei bedarbiams.


Kalė (Prancūzija)

Tomasz (Lenkija), Petr (Čekija) ir Joshua (Nyderlandai) gyvens šv. Maria Skobtsova namuose Kalė mieste nuo vasario 19 d. iki kovo 19 d. Jie daugiausiai laiko praleis su pabėgėliais „Jungle“ (liet. „Džiunglėse“).

„Sėdime „Maria Skobtsova“ namuose po antros mūsų dienos Kalė. Marie ir Adam mumis puikiai rūpinosi ir mes kartu gerai leidome laiką. Bandome surengti bendras pamaldas namuose, bet daugiausiai jas rengiame „Jungle“ /liet. „Džiunglėse“/. Vadinamojoje Belgijos virtuvėje padėjome išdalinti 350 maisto davinių.

Antradienis kelia didelę baimę dėl ultimatumo iškeldinti ir dėl pusės stovyklos likvidavimo. Tai ta pati vieta, kur yra ir „mūsų“ Švento Arkangelo Mykolo ortodoksų bažnyčia. Šis ultimatumas buvo anksčiau kelis kartus panaudotas ir, nors nieko neatsitiko, savaime suprantama, kad žmonėms baisu. Prašome už tai melstis.

Anksčiau buvo užpulti keli, stovyklos savanoriams priklausantys, nameliai ant ratų ir kai kurie iš jų sudegė. Laimei, niekas tuo metu juose nemiegojo.

Pirmasis mūsų įspūdis yra labai stiprus. Blogiausia yra matyti vaikus stovykloje...ir šeimas su mažais kūdikiais...ar tai vilties ženklas? O tėvai yra išsekę.

Dėl daugelio priežasčių mes džiaugiamės kiekviena galimybe būti ir kalbėtis su žmonėmis stovykloje. Vienas nori kryželio, kitam reikia daiktų, bet dažniausiai žmonės tiesiog nori papasakoti apie savo dieną, apie tai, kas atsitiks antradienį ir t.t.

Kai šiandien ruošėmės išvykti iš „Jungle“, vienas automobilis sustojo kelio viduryje ir kelios musulmonės su hidžabais mums pasakė, kad jos bažnyčioje mums paliko dėžę angliškų Biblijų...“


Porto (Portugalija) - 2016 m. sausis

Sausio mėnesį, airė Rita, italė Cecilia ir vokietė Ina kartu gyveno kaip maža laikina jaunų žmonių bendruomenė Porto miesto Bonfim parapijoje [https://en.wikipedia.org/wiki/Bonfim_(Porto)]. Štai jų atsiliepimai:

Kodėl esu čia? Nekalbu portugališkai, niekas manęs, kalbančios angliškai nesupranta, „nes kalbu per greitai ir turiu keistą akcentą“, nemoku giedoti, neįsivaizduoju, kas vyksta?! Kodėl esu čia? Tada prisimenu stiprius brolio Leo žodžius – tiesiog būkite ten, būkite su tais žmonėmis ir melskitės tris kartus per dieną... tai viskas, ką jums reikia daryti. Gerai.
 
Keista yra bendrauti su žmonėmis, kai negali kalbėti jų kalba, bet tai nereiškia, kad vieni kitų nesuprantame. Nepaisant bendros kalbos nebuvimo, kartais dėl žodžių kilyančių nesusipratimų ir polinkio kiekvieną akimirką kažkam priskirti etiketę, ateina stulbinančiai graži buvimo kartu su kitu žmogumi akimirka. Jaučiamės esančios šeimos dalimi, nepaisant kalbos barjero. Iš savo patirties galime pasakyti, kad portugalai neleidžia kalbai trukdyti tapti artimesniais ir rūpestingesniais. Jie skiria laiko bendrauti bet kokiu įmanomu būdu. (…)
 
Nedidelės, parapijos kunigo Nuno ganomos, Bonfirm bendruomenės lotyniškas būdas pasižymi malonumu, šiltumu ir rūpestingumu. Galėjome įsitikinti, kad tėvas Nuno ir jo namų gyvenantojai labai džiaugėsi mūsų buvimu, tai pasireiškė daugybe apkabinimų ir šypsenų. Ši atvira, priimanti ir paprasta namų aplinka mums padėjo būti spontaniškoms ir paprasčiausiai savimi, o tai buvo būtina norint sukurti mūsų mažą bendruomenę. Sugebėjome sukurti pusiausvyrą tarp savo erdvės ir laiko skyrimo parapijiečiams. Gyvenome mažame nameyje šalia tėvo Nuno namo.
 
Keturių savaičių rytais padėdavome atikti paprastas parapijos veiklas: statulėlių pakavimą, valymą, ikonų fotografavimą. Popoietėmis laiką leisdavome „dienos centre“ su pagyvenusiais žmonėmis, o vakarais dirbome prie projekto, kurio tikslas buvo surinkti iš restoranų užsilikusį maistą ir perduoti jį nepasiturinčioms šeimoms.
 
Darbo dienos centre tikslas nebuvo praktinis rezultatas, iš jų pusės nebuvo jokių lūkesčių, todėl tai buvo labai stipri ir tikra tarnystė. Sakyčiau, kad iš mūsų pusės iš pradžių buvo lūkesčiai, pavyzdžiui, užsiimti plačiomis veiklomis tam, kad juos geriau pažintume, bet netrukome suprasti, kad svarbiausia buvo tiesiog ten būti ir dalintis laiku su grupe pagyvenusių žmonių, kurie kartais visą dieną prasėdi ant sofos. Su jais turėjome nuostabiai puikias pamaldas dienos centre! Tai buvo visiškos harmonijos ir ramybės akimirka ir jie mūsų paprašė dar kartą jas suorganizuoti! Esame labai dėkingos už šį pasidalijimą!
 
Maisto banko projektas buvo puikus ir įdomus tuo, kaip jis vyko. Grižausia jo dalis buvo ten dirbančių ir ateinančių žmonių, su plačia socialinės padėties amplitude, dinamika. Jie kartu dirbo mažose komandose, kiekvieną vakarą vis kitoje, kiekvienas su savo sistema ir savo spindinčia asmenybe.
 
Penktadienį, sausio 29 d., suorganizavome maldos vigiliją - nuo 21 val. vakaro iki 9 val. ryto. Atėjo daug žmonių ir ilgą laiką koplyčia buvo pilna. Kas valandą turėjome pamaldas, o likusį laiką buvome tyloje... niekada nemaniau, kad taip pasakysiu, bet tai buvo nuostabu!
 
Kartu praleisdavome labai daug laiko, nebuvo lengva. Normalu, kad kartais būdavo įtampos ir nesusipratimų. Susitvarkėme su jais, nepaisant mūsų skirtumų. Išsiskyrus nuomonėms turėdavome kartu galvoti, kaip jas apjungti. (…)
 
Gyvenimas bendruomenėje Porte buvo nelengvas išbandymas, bet, manau, kad tai neatskiriama kiekvieno bendruomeninio gyvenimo dalis. Neišvengiamai būna ir sunkių dienų, bet visus šiuos sunkumus atsveria gražūs ir šviesūs prisiminimai.
 
Tėvas Nuno rašo:
Mėnesis atrodo per trumpas laiko tarpas gyventi, susipykti ir vėl susitaikyti, bet tai buvo įmanoma. Mano namai ir parapija visada atviri priimti laikiną grupelę. Manau, kad miestų evangelizacija ateina per maldą ir darbą žmonių su vieninteliu troškimu - tarnauti Jėzui. Jeigu šeimos bendruomenė vis mažiau gyvena evangelija, tai labai svarbu yra skatinti gyvavimą mažų bendruomenių, pasiryžtančių savo pastangomis gyventi evangelija. Jos nepakeičia šeimos, jos yra daugiau nei šeima.


Printed from: http://www.taize.fr/lt_article20288.html - 18 November 2019
Copyright © 2019 - Ateliers et Presses de Taizé, Taizé Community, 71250 France